Įgyvendintas medžių scenografijos projektas

scenografija5Plenere Labanoro apylinkėse dailininkas Augustas Ramonas įgyvendino medžių scenografijos projektą taikydamas XVIII amžiaus baroko Theatrum Sacrum bei anglų parko meno principus.

Projekto pasaulinė premjera įvyko Kaune, Architektų sąjungos gotikinėje parodų salėje 2009.11.05-18.

Autorius didžiuojasi, kad sunkvežimį žaliųjų atliekų sudariusios meninės veiklos rezultate, – gamtovaidyje nematyti jokių žmogiškos veiklos įsikišimo bei laikmečio madų pėdsakų. Anot autoriaus, tai ir yra profesinio meistriškumo siekiamybė.

Miestovaizdininkui nesvetima landšafto estetika (1)

Sodyboje Labanoro apylinkėse 2009-09-19/2009-09-27 įvyko dailininko Augusto Ramono pleneras, kuriame įgyvendinti keli aplinkos estetikos projektai: 1. Žemės menas – Dekoratyvinio žolės pjovimo grafika; 2.  Medžių scenografija – XVIII a. Baroko Theatrum Sacrum estetika ir parko menas; 3.  Akmens grindinys – Civitas kaime.

Neretai (greičiau dažniau, nei rečiau) akvarelėse ir piešiniuose vaizduodamas istorinius Vilniaus ar Kauno miestovaizdžius, dailininkas kūrybiškai aranžuoja esamus želdinius – medžius ir krūmynus, kad architektūros tvariniai bei gamtos perspektyva geriau matytusi. Dėl nežinomų priežasčių atsiradusio komunalininkų neveiksnumo, pastaruosius 5 metus didžiosios dalies vertingiausio architektūros paveldo abiejuose sostinėse per žaliają masę tiesiog nesimato.

Landšafto architektūra arba scenografija dar kartą pasitvirtino beesanti sudėtine dvimačio ar erdvinio miestovaizdžio, sodybovaizdžio bei kt. aplinkovaizdžio paveikslo dalimi.

Toliau skaityti “Miestovaizdininkui nesvetima landšafto estetika (1)“

Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė“ buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, brilijantų kontrabandistų (tarpukario tradicija), KGB, GRU, CŽV, Mosado ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m. eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro“ nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Pakankamai proto prašviesėjimui užsienyje praleidusi Vijole Arbas objektyviai replikuoja praeities sentimentų svaigaluose prigėrusiems kultūrininkams: “Tulpė? Ten buvo pasibaisėtina maisto kokybė ir šlykštus aptarnavimas“.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto_Kaunas_2

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.

Pilies gatvė

Vilnius_pilies2_px500 Vilnius, Pilies gatvė, su valdovų bokštu tolumoje. Kairėje, vietoje didžiausios senamiesčio architektūrinės šunvotės – 1980 m. ryšininkams  pastatyto namo su matrioškų arkada pavaizduotas muliažas – eilinis namukas, koks turėtų ar galėtų būti.

Parodos anonsas

AR_Poster888_900Šiuo pranešu apie būsimą Augusto Ramono parodą. Vieta: Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyriaus parodų salė, Vilniaus gatvė 22, Kaunas.

Laisvieji Vilniečiai 19 amžiuje

Pataisiau Vinkaus graviūrą.LetMyPeopleGoVinkus2

Vienintelis vilniečius 19 a. viduryje vaizduojantis  meno kūrinys buvo kitos paskirties – vaizduoti pragaro baisybes. Pasmerktiesiems nutryniau grandines ir gavau visai reprezentatyvią socialinę panoramą.

Architektūra nėra menų motina

Logikos etiudas. Architektūra nėra menų motina dėl mažiausiai 3 priežasčių:

1. Architektūra ne visuomet sukuria erdvę/terpę meno kūriniams. (Reiškia – nesukuria. Tiesioginės priklausomybės nėra.) Vištos/kiaušinio principas rodo, kad višta nėra vieta kiaušiniams laikyti. Taip pat abejonių kelia klausimas ar višta yra kiaušinių motina (greičiau – viščiukų).

2. Architektai ne visuomet yra menininkai. Dailinis, estetikos ir kultūros paveldo srities architektų išsilavinimas dažniausiai yra dešimteriopai skurdesnis nei dailininkų, menotyrininkų, kultūros istorikų, paveldosaugininkų. Kuomet architektai yra menininkai, dažnai tai jie tokiais būna kitų menininkų sąskaita. Pvz. architektas kuria interjero spalvas, dekorą, fasadų stilizacijas eksterjere (kažkodėl dažniausiai alogiškus mondrianizmus). Niekas nėra girdėjęs apie JAV ir Europoje dažną interjero dekoratoriaus profesiją Lietuvoje – todėl, kad šį darbą atlieka architektai arba kiti nuo savo profesijos nutolę stilistai-specialistai: kirpėjos, siuvėjos ir pan.

3. Architektūros kūriniai ne visuomet yra meno kūriniai. Priklausomai nuo laikmečio madų, pvz. dabar, tuo didžiuojamasi. Giotto, Mikelandželo, Leonardo da Vinci, Diurerio, Morisso architektūros bei urbanistikos kūriniai buvo ir meno kūriniai, tačiau į menų motinos kategoriją nepretendavo.

Romantizuoti idealistiniai pareiškimai apie architektūros buvimą menų motina kildavo tik akademistinių kultūrinių laikotarpių metu (renesanso, XVIII pab.-XIXa. klasicizmų, istorizmo, fašizmo ir stalinizmo laikotarpiais). Tokiais laikotarpiais galiodavo stilistinių, estetinių ir moralinių vertybių hierarchijos, o dabartiniam laikotarpiui tai nebūdinga. Dabar šį šūkį apie architektūrą motiną beprisimena dažniausiai tik šiek tiek praprusę žurnalistai (praprusimas – sovietinis paveldas) ir baksnoja juo imdami interviu iš architektų ar menininkų.

Panašu, kad Tėvystės fenomenas kyla ne iš disciplinos savaime, o iš asmenybės ar asmenų grupės pajėgios sukurti bei įdiegti ideologiją ir hierarchinę estetikos sistemą (Vitruvijus,  Mikelandželas, U. Boccioni, Gebelsas, kt.).

Jei labai reikia, tai Menų motina yra GRAFIKA (Technine prasme).  Šia pirmine raiškos priemone naudojasi piešėjai, rašytojai, grafomanai, grafikai, grafitistai, neandertaliečiai, architektai ir kitokie menininkai. Grafika naudojasi net krepšininkai ir kitokie sportininių kovų menininkai braižydami užpuolimo bei gynybos schemeles.

P.S. Šiandien, ir daugumą kitų dienų, architektai yra pažangiausia socialinė visuomenės grupė. Išsilavinimo ir socialinės veiklos universalumu architektai lenkia medikus, finansininkus, dar labiau – politikus. Tėvystės potencialas akivaizdus. Ypač palankus istorinis momentas šiandien kuriam nors architektūros menininkui tapti menu TĖVU, kai dailininkai yra nusišalinę nuo miestovaizdžio bei aplinkos estetikos (dirba psichoterapeutais arba ligoniais).

PPS. Sveikinu ir IT architektus (programuotojus bei administratorius), bei 3 Matricos serijoje pasirodžiusį lietuvių kilmės „Viso ko“ architektą.