Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė“ buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, brilijantų kontrabandistų (tarpukario tradicija), KGB, GRU, CŽV, Mosado ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m. eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro“ nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Pakankamai proto prašviesėjimui užsienyje praleidusi Vijole Arbas objektyviai replikuoja praeities sentimentų svaigaluose prigėrusiems kultūrininkams: “Tulpė? Ten buvo pasibaisėtina maisto kokybė ir šlykštus aptarnavimas“.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto_Kaunas_2

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.

Pilies gatvė

Vilnius_pilies2_px500 Vilnius, Pilies gatvė, su valdovų bokštu tolumoje. Kairėje, vietoje didžiausios senamiesčio architektūrinės šunvotės – 1980 m. ryšininkams  pastatyto namo su matrioškų arkada pavaizduotas muliažas – eilinis namukas, koks turėtų ar galėtų būti.

Parodos anonsas

AR_Poster888_900Šiuo pranešu apie būsimą Augusto Ramono parodą. Vieta: Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyriaus parodų salė, Vilniaus gatvė 22, Kaunas.

Laisvieji Vilniečiai 19 amžiuje

Pataisiau Vinkaus graviūrą.LetMyPeopleGoVinkus2

Vienintelis vilniečius 19 a. viduryje vaizduojantis  meno kūrinys buvo kitos paskirties – vaizduoti pragaro baisybes. Pasmerktiesiems nutryniau grandines ir gavau visai reprezentatyvią socialinę panoramą.

Architektūra nėra menų motina

Logikos etiudas. Architektūra nėra menų motina dėl mažiausiai 3 priežasčių:

1. Architektūra ne visuomet sukuria erdvę/terpę meno kūriniams. (Reiškia – nesukuria. Tiesioginės priklausomybės nėra.) Vištos/kiaušinio principas rodo, kad višta nėra vieta kiaušiniams laikyti. Taip pat abejonių kelia klausimas ar višta yra kiaušinių motina (greičiau – viščiukų).

2. Architektai ne visuomet yra menininkai. Dailinis, estetikos ir kultūros paveldo srities architektų išsilavinimas dažniausiai yra dešimteriopai skurdesnis nei dailininkų, menotyrininkų, kultūros istorikų, paveldosaugininkų. Kuomet architektai yra menininkai, dažnai tai jie tokiais būna kitų menininkų sąskaita. Pvz. architektas kuria interjero spalvas, dekorą, fasadų stilizacijas eksterjere (kažkodėl dažniausiai alogiškus mondrianizmus). Niekas nėra girdėjęs apie JAV ir Europoje dažną interjero dekoratoriaus profesiją Lietuvoje – todėl, kad šį darbą atlieka architektai arba kiti nuo savo profesijos nutolę stilistai-specialistai: kirpėjos, siuvėjos ir pan.

3. Architektūros kūriniai ne visuomet yra meno kūriniai. Priklausomai nuo laikmečio madų, pvz. dabar, tuo didžiuojamasi. Giotto, Mikelandželo, Leonardo da Vinci, Diurerio, Morisso architektūros bei urbanistikos kūriniai buvo ir meno kūriniai, tačiau į menų motinos kategoriją nepretendavo.

Romantizuoti idealistiniai pareiškimai apie architektūros buvimą menų motina kildavo tik akademistinių kultūrinių laikotarpių metu (renesanso, XVIII pab.-XIXa. klasicizmų, istorizmo, fašizmo ir stalinizmo laikotarpiais). Tokiais laikotarpiais galiodavo stilistinių, estetinių ir moralinių vertybių hierarchijos, o dabartiniam laikotarpiui tai nebūdinga. Dabar šį šūkį apie architektūrą motiną beprisimena dažniausiai tik šiek tiek praprusę žurnalistai (praprusimas – sovietinis paveldas) ir baksnoja juo imdami interviu iš architektų ar menininkų.

Panašu, kad Tėvystės fenomenas kyla ne iš disciplinos savaime, o iš asmenybės ar asmenų grupės pajėgios sukurti bei įdiegti ideologiją ir hierarchinę estetikos sistemą (Vitruvijus,  Mikelandželas, U. Boccioni, Gebelsas, kt.).

Jei labai reikia, tai Menų motina yra GRAFIKA (Technine prasme).  Šia pirmine raiškos priemone naudojasi piešėjai, rašytojai, grafomanai, grafikai, grafitistai, neandertaliečiai, architektai ir kitokie menininkai. Grafika naudojasi net krepšininkai ir kitokie sportininių kovų menininkai braižydami užpuolimo bei gynybos schemeles.

P.S. Šiandien, ir daugumą kitų dienų, architektai yra pažangiausia socialinė visuomenės grupė. Išsilavinimo ir socialinės veiklos universalumu architektai lenkia medikus, finansininkus, dar labiau – politikus. Tėvystės potencialas akivaizdus. Ypač palankus istorinis momentas šiandien kuriam nors architektūros menininkui tapti menu TĖVU, kai dailininkai yra nusišalinę nuo miestovaizdžio bei aplinkos estetikos (dirba psichoterapeutais arba ligoniais).

PPS. Sveikinu ir IT architektus (programuotojus bei administratorius), bei 3 Matricos serijoje pasirodžiusį lietuvių kilmės „Viso ko“ architektą.

Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

inkaras3 Lietuviai nekenčia vandens kaip velnias kryžiaus. Žinoma, daugumas pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, ant lieptelio kojas nukorus pasėdėti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Toliau skaityti “Liaukitės gręžti miestus į upes.“

Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.“

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų. 

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje tegali sakyti: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū“ ir pan. Tai gimininga rusų literatūros herojaus Gerasimo ir MuMu pokalbiui (Tragiška istorija – senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, sovietmečio ar kitokios priespaudos suformuoto lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

Su šiuo visiškai sutinka gerbiamas V. Jauniškis  – tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, straispnyje „Gameover“: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui“.