Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?

2009.12.07 Architektų salėje Kaune įvyko visuomenei skirtas Nemuno salos konkursui pateiktų 20 projektų aptarimas. Informacija apie konkursą.

3 intelektualiu nuovargiu alsuojantys recenzentai apibūdinto visus 20 projektų +/- kriterijais ir subtiliai argumentavo asmenines preferencijas. Profesinės bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovaujama visuomenė liko sužavėtai nuščiuvusi ir negaišino auditorijos priekabingais klausimais, nepaisant nuolatinių neprilygstamojo konferansje-impresarijaus A. Karaliaus paraginimų.

Nežmoniškos apimties vizijų pristatymui sklandžiai pasibaigus (per 2,5 val), pasisakė keli balsai, tarp jų ir tūlas dailininkas A. Ramonas. Štai jo tekstas:

1.    Vakaras (šioje salėje visuomet vakaras) kelia stiprias literatūrines asociacijas su:

a) Aizeko Azimovo „Fundacija“ – dėl proporcingai smarkiai dominuojančios futuristinės techno civilizacijos vizijos, kurios adeptai atsisako vietos tapatybės ir kuria „išskridimo į geresnius tolius“ planus. Architektūros meno veteranai ir naujokai vienu atveju teikia 1914 m. paskelbto italų architektų futuristų manifesto inspiruotus dirbinius, visiškai atitinkančius dėl madų ciklo pasikartojimo 5-6 dešimtmetyje įvykusį mokslinės fantastikos literatų proveržį, o kitu atveju – teikia nežemiškos civilizacijos estetikos (antiestetikos) kataklizminius vaizdinius;

b) Umberto Ecco „Fuco švytuoklėje“ aprašyta fiktyvia leidykla, besipelnančia ne iš knygų pardavimo, o iš pačių autorių investicijų.

Milžiniškas, milijonų vertas šiam konkursui sukurtų projektų autorių darbas stebina neproporcingai dideliu paklydimų kiekiu. To priežastis tikriausiai yra netikslus konkurso sąlygų formulavimas. Tarsi minėtoje fiktyvioje leidykloje, gabiai formuluotus tačiau neartikuliuotus Kauno ir kauniečių atžvilgiu projektus autoriai įgyvendino už savo pinigus, loterijos principu tikėdamiesi atlyginimo iš 50 000 lt premijinio fondo.  Pinokio pinigų medžio loterija?

2.    Meninis daugumos projektų lygis yra žemas. Ne visi architektai yra menininkai. Savo ultrakompleksiškame išsilavinime dažnas jų per mažai skyrė dėmesio estetikai. To pasekmė: spalvinis daltonizmas, proporcijų neišmanymas, klaidinančios šviesotamsos ir linijų efektų naudojimas vizualizacijose. Yra pastebėta, kad negabūs menui žmonės paguodai linkę įgyti architekto išsilavinimą. Reikėtų drausti dailinio ir meno istorijos išsilavinimo spragų turintiems žmonėms kurti urbanistinės būties bei kultūros koncepcijas. Net Bauhauzo korifėjams prieškariu emigravusiems į JAV tebuvo leista braižyti groteles vietinių architektų dirbtuvėse. (Mat dėl kalbos barjero šie vargiai prilygo 5-mečiams vaikams). Dabartinių architektūrinių kompiuterinių vizualizacijų lygis pagerėjo lyginti su buvusiu prieš penketą metų, tačiau tebėra nepakankamas – tebeklaidina visuomenę, užsakovus ir net pačius architektus.

3.    Vietos tapatybės paklydimai kyla iš 3 šaltinių:

a) Užsakovas nesuformulavo užduoties – ko nori;

b) architektai įpratę projektuoti Marsui, mėnuliui, Teksasui – skatinami dar skurdesnės fantazijos užsakovų ir patys nejaučia jokio ryšio su žeme po kojomis;

c) žmonijos, ypač tamsesnio proto lietuvių, kultivuojamas skėrių/termitų instinktas – nukankinus vieną plotą eiti kitur.

Šiandien Kaunas yra labai mažai urbanizuotas miestas: nepakankamai arba netinkamai yra urbanizuota Laisvės alėja, senamiestis. Dėl nuolat netinkamai organizuotos urbanistinės aplinkos žmonės bėga tolyn nuo miesto ir kuriasi satelitiniuose priemiesčiuose – beveidėse buveinėse-termitynuose, kuriose vietos tapatybės nebėra, kaip ir skirtumo tarp Teksaso, Minsko, ar kitų kultūrinei tapatybei nereiklių zonų. Atrodo, kad Nemuno salos konkurso paskelbimą kai kurie architektai tiesiogiai interpretavo kaip staigų dar vienos anoniminės niekieno žemės atsiradimą, įvykusį dėl sunkmečiu palūžusios valdžios nuolankumo. Viename projekte recenzento mandagiai pavadintas „posesijomis“ sprendimas iš tiesų yra eilinė sodų bendrijos urbanizmo apraiška. Sodų bendrijos nėra sovietų išradimas, tokių teko matyti ir prie Miuncheno, ir prie Kopenhagos, ir prie Strasbūro. Analogiškame Kauno „Lituanikos“ civilizavimo konkurse tokių sodybinių bendrijų variantų pasiūlymų buvo net keletas. Tai skėrių filosofija.

Jei būčiau miesto tėvas, teikčiau užsakymą sukurti žaliąją zoną su sporto ir rekreacijos infrastruktūra. Senamiestyje ir centre gyventojams nėra kur žaisti krepšinio išskyrus 1 savadarbę lentą santakoje ir jėzuitų gimnazijos kiemą – viso 3 krepšiai. Ar tai krepšinio sostinė? Ar tik žalgiriečiai nebus marijampoliečiai ir alytiškiai?

Jei būčiau NT investuotojas, statyčiau dangoraižius butus ir biurus – kol žmonės nesusiprato, kad jau keletą metų galima dirbti kompiuteriu/internetu vietinėse bei tarptautinėse rinkose iš namų arba Palangos pliaže, arba ant žolės Nemuno saloje. Pagal konkursinę produkciją nesimato, kas ir ką užsakė. Tikras „BELEKO“ ar vadinamosios „Idėjų laisvės“ triumfas.

Esant daugybei nepanaudoto ploto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje kultūrinių, administracinių ir gyvenamųjų infrastruktūrų iškėlimas į tarsi staiga atsiradusią salą būtų žalingas. Vyriausioji šalies apskaitininkė Ingrida sako, kad 2010 metais neturėtume pradėti nė vieno investicinio projekto. Vietinė savivaldybė irgi džiaugsis galėdama išvengti zuokinio mąstelio apyvartų.

Tačiau įdomu pasvarstyt, sako konkurso organizatoriai ir dalyviai, kaip ten būtų XXII amžiuje, jei tokios galimybės atsirastų. Taip esą kultivuojamas nepriklausomas kūrybinis protas.

Tai panašu į didžiai kultūringą idėjų puotą ir taip graudžiai gražu, kad net atsirado rėmėjų sudariusių 50 tūkst. premijinį fondą. Tai taip pat yra panašu į nors ir  savitikslę, tačiau teisėtą ekonominę veiklą griežtai reglamentuojamą LR įstatymais: viešojo pirkimo procedūra, vokų atplėšimas, visuomenės informavimas,  recenzija, komisija, premija, užmarštis.

Kitoms kūrėjų grupėms tokie savišvietos vakarai taip dosniai nefinansuojami. Elektrikai ir dažytojai taip pat galėtų rengti XXII amžiaus idėjų konkursus savo srityse, o premijas gauti jau šiandien.

Mano kūryba filme „Tūkstantmetis“

Lietuvos istorijai svarbių karo mūšių scenas vaizduojančių dailės kūrinių fragmentų pagalba sukurtas filmas „Tūkstantmetis“ (32 min. 50 sek.). Jo autorius – JAV veikiantis politikos mokslų, medijų ir visuomenės švietimo ekspertas PhD Dr. Darius Udrys, Los Angeles – Kauno susigiminiavusių miestų komiteto pirmininkas.

udrio_px250 Filmas čia

Filme panaudoti mano kūriniai „Saulės mūšis“ , rodymo laikas 4:40-4:44 min. (pavadinta „Durbės mūšis“) ir „Žalgirio mūšis“, rodymo laikas 25:59 – 26:08 min.

Lituanica Militaris: Pabaisko mūšis, 1435

Augusto Ramono piešinys: Pabaisko mūšis.

pobojowisko_px460Vytautui mirus 1430 metais, Jogailos brolis Švitrigaila, Vytauto bendražygis, iš karto pareiškė teises į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą. Jį rėmė LDK slavai Kijeve, Podolėje ir Volynėje. Paties Švitrigailos motina buvo Tverės kunigaikštytė Julijona ir susituokęs jis buvo su Tverės kunigaikštyte.

Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Švitrigaila suteikė daug privilegijų stačiatikiams ir paskelbė atsiskiriąs nuo Lenkijos. Įpykę lenkai paskelbė karą ir pradėjo puolimą Podolės žemėse, užėmė Podolės Kameneco pilį. Tuomet Švitrigaila surado pagalbos vakaruose. Kryžiuočių ordinas puolė Lenkiją. Galiausiai Lucke su lenkais pasirašyta taikos sutartis, kuria Švitrigailos teisės buvo pilnai pripažintos.   Toliau skaityti “Lituanica Militaris: Pabaisko mūšis, 1435“

Suglebusios ARKOS projektas pavyko

Liambda Vamzdžio projektas labai sėkmingas. Skandalas pavyko, žmonės diskutuoja, spauda rašo, aiškėja pozicijos, terminai, kyla teorinės kultūros lygis. Tai sociologinis projektas, mažai ką bendro turintis su menu. Bjaurumu išdeginti MUSYSE potencialiai tūnančią miesčionišką vidutinybę – štai projekto paskirtis. Jei JUSYSE pastaroji netūno – tai jau jūsų problema, pabūkite nukentėjęs visuomenės labui. Prieš bjaurumą protestuojantys susivieniję tokie nukentėję asmenys, – visų socialinių klasių, įvairaus išsilavinimo, – automatiškai tampa liaudimi arba TAUTA. O iš liaudies MŪSUOSE priimta tyčiotis, arnia?
Toliau skaityti “Suglebusios ARKOS projektas pavyko“

Įgyvendintas medžių scenografijos projektas

scenografija5Plenere Labanoro apylinkėse dailininkas Augustas Ramonas įgyvendino medžių scenografijos projektą taikydamas XVIII amžiaus baroko Theatrum Sacrum bei anglų parko meno principus.

Projekto pasaulinė premjera įvyko Kaune, Architektų sąjungos gotikinėje parodų salėje 2009.11.05-18.

Autorius didžiuojasi, kad sunkvežimį žaliųjų atliekų sudariusios meninės veiklos rezultate, – gamtovaidyje nematyti jokių žmogiškos veiklos įsikišimo bei laikmečio madų pėdsakų. Anot autoriaus, tai ir yra profesinio meistriškumo siekiamybė.

Miestovaizdininkui nesvetima landšafto estetika (1)

Sodyboje Labanoro apylinkėse 2009-09-19/2009-09-27 įvyko dailininko Augusto Ramono pleneras, kuriame įgyvendinti keli aplinkos estetikos projektai: 1. Žemės menas – Dekoratyvinio žolės pjovimo grafika; 2.  Medžių scenografija – XVIII a. Baroko Theatrum Sacrum estetika ir parko menas; 3.  Akmens grindinys – Civitas kaime.

Neretai (greičiau dažniau, nei rečiau) akvarelėse ir piešiniuose vaizduodamas istorinius Vilniaus ar Kauno miestovaizdžius, dailininkas kūrybiškai aranžuoja esamus želdinius – medžius ir krūmynus, kad architektūros tvariniai bei gamtos perspektyva geriau matytusi. Dėl nežinomų priežasčių atsiradusio komunalininkų neveiksnumo, pastaruosius 5 metus didžiosios dalies vertingiausio architektūros paveldo abiejuose sostinėse per žaliają masę tiesiog nesimato.

Landšafto architektūra arba scenografija dar kartą pasitvirtino beesanti sudėtine dvimačio ar erdvinio miestovaizdžio, sodybovaizdžio bei kt. aplinkovaizdžio paveikslo dalimi.

Toliau skaityti “Miestovaizdininkui nesvetima landšafto estetika (1)“

Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė“ buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, brilijantų kontrabandistų (tarpukario tradicija), KGB, GRU, CŽV, Mosado ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m. eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro“ nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Pakankamai proto prašviesėjimui užsienyje praleidusi Vijole Arbas objektyviai replikuoja praeities sentimentų svaigaluose prigėrusiems kultūrininkams: “Tulpė? Ten buvo pasibaisėtina maisto kokybė ir šlykštus aptarnavimas“.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto_Kaunas_2

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.

Pilies gatvė

Vilnius_pilies2_px500 Vilnius, Pilies gatvė, su valdovų bokštu tolumoje. Kairėje, vietoje didžiausios senamiesčio architektūrinės šunvotės – 1980 m. ryšininkams  pastatyto namo su matrioškų arkada pavaizduotas muliažas – eilinis namukas, koks turėtų ar galėtų būti.

Parodos anonsas

AR_Poster888_900Šiuo pranešu apie būsimą Augusto Ramono parodą. Vieta: Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyriaus parodų salė, Vilniaus gatvė 22, Kaunas.

Laisvieji Vilniečiai 19 amžiuje

Pataisiau Vinkaus graviūrą.LetMyPeopleGoVinkus2

Vienintelis vilniečius 19 a. viduryje vaizduojantis  meno kūrinys buvo kitos paskirties – vaizduoti pragaro baisybes. Pasmerktiesiems nutryniau grandines ir gavau visai reprezentatyvią socialinę panoramą.

Architektūra nėra menų motina

Logikos etiudas. Architektūra nėra menų motina dėl mažiausiai 3 priežasčių:

1. Architektūra ne visuomet sukuria erdvę/terpę meno kūriniams. (Reiškia – nesukuria. Tiesioginės priklausomybės nėra.) Vištos/kiaušinio principas rodo, kad višta nėra vieta kiaušiniams laikyti. Taip pat abejonių kelia klausimas ar višta yra kiaušinių motina (greičiau – viščiukų).

2. Architektai ne visuomet yra menininkai. Dailinis, estetikos ir kultūros paveldo srities architektų išsilavinimas dažniausiai yra dešimteriopai skurdesnis nei dailininkų, menotyrininkų, kultūros istorikų, paveldosaugininkų. Kuomet architektai yra menininkai, dažnai tai jie tokiais būna kitų menininkų sąskaita. Pvz. architektas kuria interjero spalvas, dekorą, fasadų stilizacijas eksterjere (kažkodėl dažniausiai alogiškus mondrianizmus). Niekas nėra girdėjęs apie JAV ir Europoje dažną interjero dekoratoriaus profesiją Lietuvoje – todėl, kad šį darbą atlieka architektai arba kiti nuo savo profesijos nutolę stilistai-specialistai: kirpėjos, siuvėjos ir pan.

3. Architektūros kūriniai ne visuomet yra meno kūriniai. Priklausomai nuo laikmečio madų, pvz. dabar, tuo didžiuojamasi. Giotto, Mikelandželo, Leonardo da Vinci, Diurerio, Morisso architektūros bei urbanistikos kūriniai buvo ir meno kūriniai, tačiau į menų motinos kategoriją nepretendavo.

Romantizuoti idealistiniai pareiškimai apie architektūros buvimą menų motina kildavo tik akademistinių kultūrinių laikotarpių metu (renesanso, XVIII pab.-XIXa. klasicizmų, istorizmo, fašizmo ir stalinizmo laikotarpiais). Tokiais laikotarpiais galiodavo stilistinių, estetinių ir moralinių vertybių hierarchijos, o dabartiniam laikotarpiui tai nebūdinga. Dabar šį šūkį apie architektūrą motiną beprisimena dažniausiai tik šiek tiek praprusę žurnalistai (praprusimas – sovietinis paveldas) ir baksnoja juo imdami interviu iš architektų ar menininkų.

Panašu, kad Tėvystės fenomenas kyla ne iš disciplinos savaime, o iš asmenybės ar asmenų grupės pajėgios sukurti bei įdiegti ideologiją ir hierarchinę estetikos sistemą (Vitruvijus,  Mikelandželas, U. Boccioni, Gebelsas, kt.).

Jei labai reikia, tai Menų motina yra GRAFIKA (Technine prasme).  Šia pirmine raiškos priemone naudojasi piešėjai, rašytojai, grafomanai, grafikai, grafitistai, neandertaliečiai, architektai ir kitokie menininkai. Grafika naudojasi net krepšininkai ir kitokie sportininių kovų menininkai braižydami užpuolimo bei gynybos schemeles.

P.S. Šiandien, ir daugumą kitų dienų, architektai yra pažangiausia socialinė visuomenės grupė. Išsilavinimo ir socialinės veiklos universalumu architektai lenkia medikus, finansininkus, dar labiau – politikus. Tėvystės potencialas akivaizdus. Ypač palankus istorinis momentas šiandien kuriam nors architektūros menininkui tapti menu TĖVU, kai dailininkai yra nusišalinę nuo miestovaizdžio bei aplinkos estetikos (dirba psichoterapeutais arba ligoniais).

PPS. Sveikinu ir IT architektus (programuotojus bei administratorius), bei 3 Matricos serijoje pasirodžiusį lietuvių kilmės „Viso ko“ architektą.

Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

inkaras3 Lietuviai nekenčia vandens katės (kaip velnias kryžiaus). Žinoma, dauguma pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, nuo lieptelio kojytėmis patabaluoti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Toliau skaityti “Liaukitės gręžti miestus į upes.“

Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.“

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų. 

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje tegali sakyti: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū“ ir pan. Tai gimininga rusų literatūros herojaus Gerasimo ir MuMu pokalbiui (Tragiška istorija – senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, sovietmečio ar kitokios priespaudos suformuoto lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

Su šiuo visiškai sutinka gerbiamas V. Jauniškis  – tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, straispnyje „Gameover“: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui“.

Patraukite Gediminą

Karaliaus Gedimino paminklas užstoja Valdovų rūmus. Šis kūrinys pastatytas prieš rūmų atstatymą, o dabar reikėtų jį patraukti į parko gilumą apie 100 metrų.

Vilniaus miestovaizdis 2

Publikuota: žurnalas „Archiforma“ 2005, Nr. 1/2
Augustas RAMONAS, dailininkas (miestovaizdinkas)

MIESTOVAIZDŽIAI IR ARCHITEKTŪRINIAI STILIAI

Vilniaus miesto vaizdų yra daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestelėnų grupės – valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų – geografinis žiūros taškas ar metų laikai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 2“

Vilniaus miestovaizdis 1

Publikuota: „Respublikos“ priede „Pastogė“ 2005-05-19
Augustas RAMONAS, dailininkas ir dailėtyrininkas

GERI URBANISTINIAI LINKĖJIMAI ARCHITEKTAMS IR VALDININKAMS

Pastaruoju metu verda karštos diskusijos dėl sostinės senamiesčio, nenusakomu greičiu kylančių aukštų stiklinių statinių, žalojamo miestovaizdžio paveldo. Nuomonės nuolat kertasi, o pykčio strėlės vis lekia į dešinįjį Neries krantą, kurio lygumas kaip ir puikiąsias Vilniaus kalvas kairiajame krante sutvėrė pats Aukščiausias Architektas. Geresnės takoskyros senovei ir naujovei būti negali.

Didžiausia Rytų Europoje Vilniaus senamiestis yra nepaprastai sudėtingo urbanistinio plano palyginti su Ryga, Paryžiumi ar Berlynu.

Man ir kitiems miesto peizažo dailininkams ypač nepatogūs siaurų ir lenktų Vilniaus gatvelių labirintai, kuriuose vieni statiniai nuolat užstoja vieni kitus, aštrios karnizų įstrižainės nejaukiai raižo paveikslo dangų. Dažnai vienu metu į „kadrą“ tepatenka 1,5 namo. Piešti, komponuoti Vilniaus gatvėse sunku. Gal būtent todėl miesto peizažo dailininkų kategorija beveik išnyko, o jei ir matote miestą piešiančius asmenis – tai be abejonės yra užduotį atliekantys studentai arba klajojantys svetimšaliai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 1“

Interjero snobas (2004-12-28)

Visų kavinių interjerai Vilniuje skirti arba vargšams arba kartoniniams žurnalų manekenams. Nebėra kur atsisėsti tradiciniam džentelmenui. Sunaikintas „Twins O’Bryen“ (2000?), „Baltasis Štralis“, „San Marco“ (2006), „BarItalia“ (2007)… Kas ir kodėl naikina klasikinius ir pseudo klasikinius restoranų interjerus?

Grožis yra Grožis

Publikuota: „Respublikos“ priede „Brigita“ 2005-06-04
Augustas RAMONAS, dailėtyrininkas

Užsakomasis straipsnis

PASAULĮ GELBSTI GROŽIS, NET JEI JIS FALSIFIKUOTAS

Šią savaitę prabangiame Vilniaus senamiesčio viešbutyje „Narutis“ įvyko Kopijų Karaliaus Daniele Ermes Donde parodos atidarymas. Parodoje eksponuojamos pasaulinio mąsto tapybos meistrų šedevrų kopijos. Čia lankytojus pasitinka tarsi vakar nutapyti Modigliani‘, Monet‘, Van Gogh‘o, Toulouse-Lautrec‘o, Canalleto‘ kūriniai. Toliau skaityti “Grožis yra Grožis“