Italijos profilaktika 2011

Niekur kitur nevažinėti išskyrus Italiją prisiekęs dailininkas sugebėjo ir šiemet ten patekti (Patekti be pinigų – kiekvieno smulkiaburžua svajonė, bet ne mano – anksčiau susimokėdavau, o šį kartą įsiskolinau nuščiuvusiems bendrakeleiviams 150 eurų).

 Monterrigioni

 Siena. (What’s wrong with Padre Giovanni’s nose?).

Švento Kazimiero kolegijos Romoje rektorius mosinjoras Petras Šiurys gavo dovanų Augusto Ramono sukurtą Bonos Sforzos geneologijos egzempliorių (Tai Italijos – Lietuvos istorinių ryšių konspektas) ir Žygimanto Senojo bei Bonos dvigubą portretą.

 Visiškai baltas Bari, ypač naktį.

 Bari Mikalojaus bazilikos jaučiai.

Plačiau: www.kaunas.lt  (aprašo eilinių kur pavalgyti ieškančių turistų potyrius)

Stilistas

Dailininkas Augustas Ramonas Kaune,  Karininkų Ramovėje, Lietuvos karališkosios bajorų sajungos Senatui skaitė pranešimą “Senovinio kostiumo apžvalga ir rekomendacijos“. (Gegužės 12-tą pagerintą šio pranešimo versiją pateikė Jotvingių kryžiaus riterių ordinui).

A. Ramonas įsitikinęs, kad lietuvių bajorų dabartinės reprezentacinės aprangos geriausias pavidalas, pranašiai išskiriantis lietuvius tarp kitų tautų, – kontušas, žiponas ir juosta. 1776 m. Lietuvos ir Lenkijos seimas nutarė standartizuoti bajorų aprangą ir aprangos spalviniais deriniasi identifikuoti vaivadijas. Nutarimas neatšauktas.

Į Milaną 1517 metais atvykę tartis dėl karaliaus Žygimanto vedybų su kunigaikštyte Bona Sforza Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai vietiniams pasirodė apsirengę pagal vengrišką madą. Vengrijos sostinė Buda XV amžiuje buvo pagrindinis renesanso kultūros sklaidos centrinėje ir rytų Europoje centras. Žygimantas jaunystėje Budos dvare renesanso kultūros sėmėsi trejus metus, kaip ir karalius Aleksandras.  Žygimanto pirmoji sutuoktinė buvo vengrė Barbora Šapolaj (Zapolyja), o ir dukrą Izabelę ištekino už vengrų karaliaus Jono Šapolajo. Taigi, vengriškoji įtaka Lietuvoje reiškėsi ir anksčiau (iki Batoro), ir vėliau.

A Propos: Jogailos dvare dėvėti Briuselio nėriniai.

Tamsta mokytojas

Vilniaus dailės akademija išdavė man Pedagogo kvalifikacijos pažymėjimą suteikiantį teisę vaikus ir paauglius stebuklingos lazdelės pagalba versti kultūringais žmonėmis per dailės ir technologijų pamokas.

Taurusis metalas

Pagal mano sukurtą projektą kalamos monetos Kauno Rotušėje.

Mano draugai ir ypač nedraugai visuomet (25 metus) manė, kad aš kažkaip susijęs su pinigais. Ir štai įrodymas – aukso atspalvio mano monetos kalamos. Bus ir daugiau.

Kreditorių, antstolių, turto prievartautojų ir parazitų apmaudui – emitentas ir beneficiantas  – ne aš.  Tiesiog mano idėjos neša pinigus. Pvz. pasižiūrėję į mano piešinį vaško krosnyje turistai ir kauniečiai ten primeta pinigų. Juos Šv. Mikalojus gruodžio 6 d. dalina labdarai. Taigi aš ne prie ko.

Nepamirškit nuolaidų kuponų mano paslaugoms. Artimiausius 3 metus galios šis 3 ct vertės kuponas:

Kauno Panemunė turi vėliavą ir herbą

Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje 2010.12.12 12 val. per sekmadienines mišias buvo pašventinta naujoji Panemunės bendruomenės vėliava.

Herbą ir Vėliavą sukūrė dailininkas Augustas Ramonas.

Laimingas zuikis

Šv. Mikalojaus atidarytame Kalėdiniame prekybos ir pramogų miestelyje Rotušės aikštės dailininkas Augustas Ramonas savaitgaliais piešia portretus ir prekiauja “Galerijos Balta“ suvenyrais, t.y. sėdi kioske arba stovi prie jo su žymiuoju kostiumu ir rodomąja lazdele. Išsigandę kauniečiai vargiai drįsta portretuotis pačiame pirmame aikštės kioskelyje, n0rs ten ir šilta . Dar neapžiūrėjus mugės ir Eglės – nelaikas užsiimti individualia prabanga ar terapija. Pas dailininką, tai kaip pas gydytoją ar kirpėją – reikia užmiršti aplinką ir astsiduoti savo malonumui ar fobijoms, todėl dažnas šį “prekybos tašką“ praleidžia.

Todėl dailininkas Augustas išrado “Laimingą zuikį“. Ant kiosko palangės padėtas visai gero vaiko dydžio zuikis skelbiamas Laimingu, o kauniečiai kviečiami jį paliesti arba paglostyti – kad prasidėtų Laimingi metai. Per du savaitgalius Laimingą zuikį paglostė apie 600 kauniečių.

Dailininkas su dideliu pasitenkinimu atstovauja Zuikio interesus ir atlieka socialinės psichologijos eksperimentą: Kokiems žmonėms laimė aktuali. Rezultatai kol kas 10/90 Laimės naudai.

Sausą matematiką toli praneša netikėtai pražystančios šypsenos iš niūrių bei sužvarbusių įvairių amžiaus grupių (3-63) subjektų.

Šv. Mikalojaus procesija

Gruodžio  5 dieną sekmadienį po mišių Šv. Mikalojaus portretas buvo išneštas iš Arkikatedros ir su Rotušės aikštės draugijos bei Kauno piliečių procesija palydėtas į Rotušę. Išsamiau: Kauno dienoje. Rotušėje Šv. Mikalojaus portretas buvo išstatytas apžiūrai Suolininkų salėje. Kauniečiams buvo dalijamas Augusto Ramono sukurtas atvirukas.

Atviruką Rotušės tarnautojai antspaudavo senuoju Kauno suolininkų antspaudu (1575 m.), atgamintu pagal Augusto Ramono projektą.

Aktorius Petras Venclovas atstovaujantis Šv. Mikalojų su palyda apėjo Rotušės aikštės Kalėdinį miestelį apžiūrėjo Eglę ir atidarė šventinius prekybininkų kioskelius.

Šv. Mikalojaus kailinukai

Lapkritis/Gruodis. Netekęs šeimos ir kitų materialinių gėrybių, apsigyvenau nuostabiame smetoniškame bute, kurį vadinu Havanos rūmais (niekada neremontuoti klasikiniai palociai su mirštančiu vandentiekiu). Čia ir peržiemosiu.

Gyvenimo kokybės neiškentę studentai nuomininkai pabėgo jau prieš metus, tačiau spintoje radau paliktą verstų kailinukų liemenę, ypač tiksiančią mano “Batuoto katino“ žiemos kostiumui ir šalčiams. Nėra abejonių, kailinukus siuntė Šv. Mikalojus, Kauno globėjas, kurio pagerbimo procesiją šiuo metu organizuoju.

P.s. Kailinukų atvaizdas pateko į portretą “Tik aš ir mano karalienė“ – 3 с nuolaidų kuponas.

 

Batuotas Katinas

Apsirengęs savo 1774 metų kostiumu, kurį vadinu „Batuotas katinas“ 2010.06.08 Rotušėje Kauno šviesuomenei pristačiau knygą „Kauno Rotušė 1542-2010“, knygos autorius Rimantas Šermukšnis (dešinėje).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Malonu vaikščioti po savo dėdės architekto Henriko Raugalo (mano tėvo brolio, 1939 – 2002) sukurtą interjerą. Minėtoje knygoje apie Rotušės restauravimą 1972 m. visų projektų autoriaus, savo kaimyno architekto (Kulautuvos miestelyje, Šermukšnių g.) autorius-restauratorius nė nepaminėjo. Neva viską padarė patys statybininkai-drožėjai-restauratoriai. Kažkuria prasme.

Dar daugiau info: Ką veikia Rotušės aikštės dailininkas?

 

Kaligrafijos paroda

Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, rugsėjo 3 dieną atidaryta paroda “IV rašto meno paroda“. Dailininkas A. Ramonas parodoje  eksponuoja 2 kūrinius:

 

1. DURBEI;                                             2. ŽALGIRIUI

2011.03 Paroda persikėlė į sostinę, į Arkos galeriją.

Palanga. 7 bangos

Mano naujas filmas (du mėnesiai prapuolė). Ir vėl su Arvydu Barysu. Parašiau lietuvišką tekstą, vėliau – anglišką, vėliau – sukūriau DVD disko viršelio dizainą, pavaidinau Mončio muziejuje ir Ramybėje.  Vaizdą ir garsą montavome tryse (+ Juras Prapuolenis). Pavadinimą sugalvojau taip pat nuo kuklumo kenčiantis aš, Augustas Ramonas.

Taip pat nusidėjau su filmu „Trakų istorijos muziejus“ 2006, (parašiau Lt, Eng tekstus); „Įsimylėję Lietuvą“ 2005, (buvau artistas prie šv. Kazimiero paveikslo ir prie Dailės akademijos).

Arvydas Barysas puikiai dainuoja senovines lietuvių dainas , o  jo atliekama  daina „A Mi Manera“ pranoksta Gipsy Kings.

Aukso amžius

Lenkai aiškiai žino, kada buvo jų valstybės aukso amžius:  XV-XVII amžiuose valdant Jogailaičiams, ypač XVI amžiuje sutapusiame su Europos brandžiojo renesanso epocha.  Sovietų istorikai lietuviams sėkmingai įskiepyjo pilkasermėgių būrų, pelenių Radvilaičių, paliegusių šv. Kazimierų ir Vingių Jono istorinę tapatybę, su kuomi ir šiandienospi nuolankiai sutinkame, nes:

Susidėti su lenkais (į lygiateisę Abiejų tautų valstybę) buvo neišvengiama blogybė, po kurios nei pasaulio istorijos autoritetai su institucijomis, nei mes patys savęs savarankiškais nebematome. Rekomenduoju pasidomėti pvz. Metropolitan Museum History Timeline. „Mes patys“ šiuo atveju yra Homo sovietikus + minėti  autoritetai + peleniškai romantiškojo nacionalizmo kultūrininkai. Tokių esama ir viename asmenyje.

Šiuomi reikalauju atstatyti teisingumą ir grąžinti Lietuvai Aukso amžių. Dėl ribų galima derėtis, tačiau kad jo nebuvo visai – nesutinku.

Papildomai atkreipiu dėmesį, kad lietuvių ir lenkų aukso amžiai ne visai sutampa – iš priekio ir iš užpakalio.  Be to, prasminga atsižvelgti  ir į moterišką dinastinę liniją. Štai lenkų mylimi Jogailaičiai valdė 1386-1572, o pridėjus karalienės Bonos palikuonis ir žentus randame Steponą Batorą – universiteto įkūrėją bei tris Vazas, tuomi aptariamasis laikotarpis prasitesia iki 1668.

Malonaus skaitytojo po susidėjimo su lenkais nedžiugina nė viena karališkoji  pavardė – visi lietuvių išrinkti Didieji kunigaikščiai po keleto metų tapdavo Lenkijos karaliais ir nuo to momento minėtų nacionalistų akyse jie tarsi išnykdavo iš Lietuvos orbitos dideliam historicus sovieticus pasitenkinimui. Mainstreemo historiografijoje ir gūglėje lietuvių kalba aprašomos vien jų nesėkmės karuose su rusais.

Džiugu, kad Googlę (nepatikimą šaltinį) išrado ne lietuviai ir ten esančiomis kitomis kalbomis mūsų karaliai aprašomi ne taip nykiai.

P.S. Esu įsitikinęs, kad sovietiniai, ankstesnių amžių bei dabartinių laikų Lietuvos niekintojai nėra tarpusavyje susitarę.

600 metų Žalgirio mūšiui

Pagal Martyno Bielskio sūnaus Jono 1597 metais išleistoje knygoje „Kronika Polska“ 297 puslapyje esančią graviūrą piešiau Žalgirio mūšio variantą. Manau, kad ir Jonas Mateika savo kūriniui naudojo būtent šios graviūros inspiracijas.

11 paveikslų čia:   

This slideshow requires JavaScript.

Kauno miesto muziejuje 11 skaidrių demonstruoja televizorius  1 salėje, o šalia virš durų pakabintas ir pats dailininko Augusto Ramono paveikslas.

 

Patraukti Maironį

Kaune 220 metrų atstumu yra 3 paminklai Maironiui:  prie Arkikatedros ir prie Masalskio rūmų – Maironio muziejaus, ir Maironio muziejaus kieme. Pirmasis – netobulas, nors žavus savo primityvoka  stilizacija. Antrasis yra tobulas skulptoriaus ir architekto darbo vaisius, kurį ir nutariau patraukti ir sumažinti arba tik patraukti į aikštės gilumą ar net jo pirmiausia užmanytą vietą – gerbiamo poeto vardo literatūros muziejaus kiemelį. Trečiasis paminklas yra Maironio sesers užsakytas tipinis masinės gamybos betoninis angelas, kuris tobulai įaugo į pagyvenusio parko aplinką. Ypač gražiai atrodo rudenį –  gamtos ir estetikos klasika, kurią lyg ir siūlo išdraskyti Rotušės aikštės dailininkas.

Būtent šioje vietoje galėtų rymoti G. Jokūbonio Maironis. Pačiu išdrąskymo faktu būtų patenkinti kultūros modernistai, o klasikos harmonistai (kurių priekiniame tarpe esu) apsipras per 2-3 metus užžėlus samanėlėms takelio grindinio tarpeliuose.

Kauniečių laukia dovana – nuo seno žirgus, vežėčias  ir karietas mylintiems lietuviams atsiras vieta pastatyti MAŠINĄ nacionaliniu, urbanistiniu ir praktiniu (retai sutampa) požiūriu arteriniame Garliavos-Slabodkės Trakte. Parkavimo aikštelė galėtų būti įleista į žemę apie 2 – 3 metrus, kad vežėčios ir karietos nemaišytų žvelgti į vertingą vyskupo Masalskio rūmų architektūrą (Maironies nusipirktą už Maskvoje surinktus Lietuvių pabėgėlių šalpos fondo pinigus).

Dėl įleidimo į žemę. Kultūrinio požeminio sluoksnio autoritetas N. 1 yra gerbiamas Žalnierius. Kaip jis pasakys taip ir bus.  Rotušės aikštės dailininko požiūriu – pievelė irgi gerai.

P.S. Maironies patraukimas nėra kokia svetimšalio dailininko (AR) užgaida. Tokia būtinybė atsirado planuojant Jų didenybių Pėsčiųjų ir Transporto srautus ir siekiant grąžinti aikštę kauniečiams, nes dabartinė padėtis užsmaugė perimetrą visai – mašinos važiuoja ir stovi pačiais pakraščiais, o aikštė lieka tuščia. Reta pasaulyje  žiedinio eismo  pavyzdžių senamiesčio aikštėse.  (Žiedinio eismo salose ūkinė ir pramoginė veikla draudžiama).

 

Bonacentristinė geneologija

Sukūriau Karalienei Bonai (1494.02.02 – 1557.11.19) skirtą uždarą (baigtinę) geneologinę schemą su dinastine koreliacija.

Sforzatree14sm

Įdomu, kad LDK Algirdo anūkė Cimburgė tuokėsi su Barnabo Viskonti anūku Ernestu, taigi tos pačios lietuvių ir italų šeimos santuokos ryšius pakartojo (daugiau nei tris kartus per 450 metų).  Iš Viskonti ir iš Cimburgės kilo pagrindinės Europos dinastijos.

Dailininkas Augustas Ramonas sudėliojo geneologijos schemą panaudodamas kitų dailininkų sukurtus portretus. Autoriniai A. Ramono nuopelnai čia maži: schemos dizaino maketavimas ir istorijos tyrimai.

Reikėtų papildomai ištirti, kodėl patys italai pamiršo kilmingiausią Sforcų šeimos atstovę. Lietuviai Bonos vardo nedrįsta ištarti dėl sovietiniais laikais teatre dramatizuotos verksmingos legendos apie neva pelenę (o faktiškai apie linksmąją našlę Goštautienę) Barborą. Baltarusiai savo dėkingumą Bonai reiškia be skrupulų. Džiugina, kad naujausioje V. Daujotytės išleistoje apologetinėje Radvilaitę kūrinių aprašančių  literatūrinių kūrinių apžvalgoje nieko bloga apie Boną nepasakyta.

Europos istorijoje Bonai prilygsta nebent Ispanijos Izabelė ir Britanijos Elžbieta. Bona Sforza d’Aragona  gimė 1494 m. vasario d. Vigevano pilyje (70 km už Milano), mirė 1557.11.19 Baryje. Vieno karaliaus, 3 karalienių, 1 kunigaikštienės motina, 2 karalių močiutė ir 2 karalių prosenelė.  Bonos vaikų karalystės apėmė plotą nuo Skandinavijos tundrų iki Venecijos.  O tai didesnė teritorija nei smetonmečiu ir tarybmečiu šlovinta Baltijos -Juodosios jūros ašis (pridėti Livoniją, Švediją).  Pagal moterišką liniją Jogailaičių Europa baigėsi 1668 su Jonu Kazimieru Vaza nuosekliai paveldėjusiu iš Bonos ir Jeruzalės karaliaus titulą, o ne 1526 arba 1572 kaip dabar madinga žinoti.

Savo kraitinę dominiją Bari kunigaikštystę Lietuvos/Lenkijos karalystės naudai Bona ketino iškeisti į kažkurią Bavarijos žemę. Be to, ji turėjo teisę į  Jeruzalės karalienės titulą pagal savo protėvių Aragoniečių paveldo liniją. Gal būt dėl to, 1525 m. taip lengvai sutarta dėl Prūsijos ir Livonijos vasalystės mūsų karūnai. O ir tuometinis Prūsijos kunigaikštis Albertas (sūnėnas) lietuviško kraujo turėjo nemažiau nei Žygimantas Senasis.

Dėl valdovo amžiaus ir nuovargio 1529 m. karūnuotas 9-metis Augustas – būsimas plevėsa, nesugebėjęs apvaisinti net dviejų motinos parūpintų imperatoraičių.  Bona sūneliui Augustui buvo sumaniusi nuotaką – Prancūzijos karūnos paveldėtoją, tačiau tą lytinį išdykėlį Radvilos basliais užspeitę privertė ženytis su jų seserim – našle Goštautiene. Dabar šią istoriją sentimentalios tetulės bando versti nacionaliniu Veronos paauglių Romeo ir Džiuljetos analogu.

Habsburgų visada nemėgusi Bona karalaitį iš Prancūzijos išsirašė vėliau. Taip Lietuvoje atsirado karalius Henrikas Valua, kuriam buvo numatytos tuoktuvės su Bonos dukra Ona.  Viską pasirašęs, ką ponai davė jam pasirašyti, karalaitis išmovė atgal į Franciją, taip Onos ir nevedęs. Garbingo amžiaus Oną vėliau 1576 m. paėmė į žmonas vengras Steponas Batoras. Vengrijoje 1539-1559 jau karaliavo Bonos dukra Izabelė, o savo podukrą vengraitę Jadvygą Bona ištekino 1535 m. už Brandenburgo kunigaikščio,  Imperijos elektoriaus Hektoro. Bona palaikė gerus diplomatinius ryšius su savo bendraamžiu (1494-1566) Otomanų imperijos sultonu Suleimanu Puikiuoju ir Roxelana.

Atkreipiu dėmesį į chrakteringą Sforcų ornamentą vainikuojantį šukuoseną. Šį ornamentą matome ir Beatričės d’Este Sforcienės portrete, ir Monos Lizos (ko gero pačios Izabelos Aragon) portretuose. Lodoviko il Moro perėmė Milano Kunigaikščio titulą iš Bonos motinos Izabelės Aragon, berods mainais į Bari Kunigaikštystę.

  Beatrice d’Este (Sforcienė), Bonos teta.

Leonardo Da Vinci. Monos Lizos aprangos fragmentas. 20 metų Lodovikui Sforcai tarnavęs Leonardo Bonos gimimo dieną buvo Vigevano dvare ir užsiiminėjo žemės ūkio irigacine inžinerija, kaip įrašyta jo dienoraštyje. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis buvo Izabelės Aragon ( kurios portretą kūrė ir jis, ir Rafaelis) meilužis ir mūsų karalienės tėvas, kaip teigia kai kurie vokiečių ir rusų istorikai mėgėjai.

Žymiai įdomesnė yra slapuko Šekspyro pačio mįslingiausio kūrinio “Tempesta“ fabulos paralelė su Bonos giminės istorija.  Tokia pati tremtis iš Milano kunigaikštystės, titulo užgrobimas, laimingos vedybos ir išvykimas.

Greičiau patikėsiu, kad Bona – tai Miranda, nei kad Barbora – tai Džulieta.

Italijos profilaktika

Išsiaiškinau vietoje, kad ankstyvojo renesanso paveiksluose vaizduojami Toskanos peizažai yra ne svajingų dailininkų pasakos, o tikra realybė. Daugiau: Flickr

Be to, pabuvojau puikioje seniai mirusių dailininkų kompanijoje: Signorelli, Benozzo Gozzoli, Lorenzetti, Duccio, Fra Angelico.

Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?

2009.12.07 Architektų salėje Kaune įvyko visuomenei skirtas Nemuno salos konkursui pateiktų 20 projektų aptarimas. Informacija apie konkursą.

3 intelektualiu nuovargiu alsuojantys recenzentai apibūdinto visus 20 projektų +/- kriterijais ir subtiliai argumentavo asmenines preferencijas. Profesinės bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovaujama visuomenė liko sužavėtai nuščiuvusi ir negaišino auditorijos priekabingais klausimais, nepaisant nuolatinių neprilygstamojo konferansje-impresarijaus A. Karaliaus paraginimų.

Nežmoniškos apimties vizijų pristatymui sklandžiai pasibaigus (per 2,5 val), pasisakė keli balsai, tarp jų ir tūlas dailininkas A. Ramonas. Štai jo tekstas:

1.    Vakaras (šioje salėje visuomet vakaras) kelia stiprias literatūrines asociacijas su:

a) Aizeko Azimovo „Fundacija“ – dėl proporcingai smarkiai dominuojančios futuristinės techno civilizacijos vizijos, kurios adeptai atsisako vietos tapatybės ir kuria „išskridimo į geresnius tolius“ planus. Architektūros meno veteranai ir naujokai vienu atveju teikia 1914 m. paskelbto italų architektų futuristų manifesto inspiruotus dirbinius, visiškai atitinkančius dėl madų ciklo pasikartojimo 5-6 dešimtmetyje įvykusį mokslinės fantastikos literatų proveržį, o kitu atveju – teikia nežemiškos civilizacijos estetikos (antiestetikos) kataklizminius vaizdinius;

b) Umberto Ecco „Fuco švytuoklėje“ aprašyta fiktyvia leidykla, besipelnančia ne iš knygų pardavimo, o iš pačių autorių investicijų.

Milžiniškas, milijonų vertas šiam konkursui sukurtų projektų autorių darbas stebina neproporcingai dideliu paklydimų kiekiu. To priežastis tikriausiai yra netikslus konkurso sąlygų formulavimas. Tarsi minėtoje fiktyvioje leidykloje, gabiai formuluotus tačiau neartikuliuotus Kauno ir kauniečių atžvilgiu projektus autoriai įgyvendino už savo pinigus, loterijos principu tikėdamiesi atlyginimo iš 50 000 lt premijinio fondo.  Pinokio pinigų medžio loterija?

2.    Meninis daugumos projektų lygis yra žemas. Ne visi architektai yra menininkai. Savo ultrakompleksiškame išsilavinime dažnas jų per mažai skyrė dėmesio estetikai. To pasekmė: spalvinis daltonizmas, proporcijų neišmanymas, klaidinančios šviesotamsos ir linijų efektų naudojimas vizualizacijose. Yra pastebėta, kad negabūs menui žmonės paguodai linkę įgyti architekto išsilavinimą. Reikėtų drausti dailinio ir meno istorijos išsilavinimo spragų turintiems žmonėms kurti urbanistinės būties bei kultūros koncepcijas. Net Bauhauzo korifėjams prieškariu emigravusiems į JAV tebuvo leista braižyti groteles vietinių architektų dirbtuvėse. (Mat dėl kalbos barjero šie vargiai prilygo 5-mečiams vaikams). Dabartinių architektūrinių kompiuterinių vizualizacijų lygis pagerėjo lyginti su buvusiu prieš penketą metų, tačiau tebėra nepakankamas – tebeklaidina visuomenę, užsakovus ir net pačius architektus.

3.    Vietos tapatybės paklydimai kyla iš 3 šaltinių:

a) Užsakovas nesuformulavo užduoties – ko nori;

b) architektai įpratę projektuoti Marsui, mėnuliui, Teksasui – skatinami dar skurdesnės fantazijos užsakovų ir patys nejaučia jokio ryšio su žeme po kojomis;

c) žmonijos, ypač tamsesnio proto lietuvių, kultivuojamas skėrių/termitų instinktas – nukankinus vieną plotą eiti kitur.

Šiandien Kaunas yra labai mažai urbanizuotas miestas: nepakankamai arba netinkamai yra urbanizuota Laisvės alėja, senamiestis. Dėl nuolat netinkamai organizuotos urbanistinės aplinkos žmonės bėga tolyn nuo miesto ir kuriasi satelitiniuose priemiesčiuose – beveidėse buveinėse-termitynuose, kuriose vietos tapatybės nebėra, kaip ir skirtumo tarp Teksaso, Minsko, ar kitų kultūrinei tapatybei nereiklių zonų. Atrodo, kad Nemuno salos konkurso paskelbimą kai kurie architektai tiesiogiai interpretavo kaip staigų dar vienos anoniminės niekieno žemės atsiradimą, įvykusį dėl sunkmečiu palūžusios valdžios nuolankumo. Viename projekte recenzento mandagiai pavadintas „posesijomis“ sprendimas iš tiesų yra eilinė sodų bendrijos urbanizmo apraiška. Sodų bendrijos nėra sovietų išradimas, tokių teko matyti ir prie Miuncheno, ir prie Kopenhagos, ir prie Strasbūro. Analogiškame Kauno „Lituanikos“ civilizavimo konkurse tokių sodybinių bendrijų variantų pasiūlymų buvo net keletas. Tai skėrių filosofija.

Jei būčiau miesto tėvas, teikčiau užsakymą sukurti žaliąją zoną su sporto ir rekreacijos infrastruktūra. Senamiestyje ir centre gyventojams nėra kur žaisti krepšinio išskyrus 1 savadarbę lentą santakoje ir jėzuitų gimnazijos kiemą – viso 3 krepšiai. Ar tai krepšinio sostinė? Ar tik žalgiriečiai nebus marijampoliečiai ir alytiškiai?

Jei būčiau NT investuotojas, statyčiau dangoraižius butus ir biurus – kol žmonės nesusiprato, kad jau keletą metų galima dirbti kompiuteriu/internetu vietinėse bei tarptautinėse rinkose iš namų arba Palangos pliaže, arba ant žolės Nemuno saloje. Pagal konkursinę produkciją nesimato, kas ir ką užsakė. Tikras „BELEKO“ ar vadinamosios „Idėjų laisvės“ triumfas.

Esant daugybei nepanaudoto ploto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje kultūrinių, administracinių ir gyvenamųjų infrastruktūrų iškėlimas į tarsi staiga atsiradusią salą būtų žalingas. Vyriausioji šalies apskaitininkė Ingrida sako, kad 2010 metais neturėtume pradėti nė vieno investicinio projekto. Vietinė savivaldybė irgi džiaugsis galėdama išvengti zuokinio mąstelio apyvartų.

Tačiau įdomu pasvarstyt, sako konkurso organizatoriai ir dalyviai, kaip ten būtų XXII amžiuje, jei tokios galimybės atsirastų. Taip esą kultivuojamas nepriklausomas kūrybinis protas.

Tai panašu į didžiai kultūringą idėjų puotą ir taip graudžiai gražu, kad net atsirado rėmėjų sudariusių 50 tūkst. premijinį fondą. Tai taip pat yra panašu į nors ir  savitikslę, tačiau teisėtą ekonominę veiklą griežtai reglamentuojamą LR įstatymais: viešojo pirkimo procedūra, vokų atplėšimas, visuomenės informavimas,  recenzija, komisija, premija, užmarštis.

Kitoms kūrėjų grupėms tokie savišvietos vakarai taip dosniai nefinansuojami. Elektrikai ir dažytojai taip pat galėtų rengti XXII amžiaus idėjų konkursus savo srityse, o premijas gauti jau šiandien.