Perimetro išlaisvinimas

1875 m. liepos 25 d. Dailininkas Napoleonas Orda. Akvarelė – Gatvė aikštės viduryje.

KPD vadovės komentaras: “Et, visokie laikai buvo, visaip žmonės važinėjo.“ Tai džiugina. Dabar vėl kitokie laikai, nei tarybmečiu, kai mašinų buvo reta, o aikštėje negalėjo būti jokio nacional-buržuazinio turinio: kavinių, renginių, tautos susirinkimų, visomeninių organizacijų, demokratijų, ar beprasmio sėdinėjimo, kaip ant Romos Scala di Spagna laiptų ar Sienos aikštės grindinio.

2011 m. Dailininkas Augustas Ramonas. Brėžinys. Nemokamai parengtas nesuderintas ir netobulas paruoštukas profesionalams.

Jei transportas negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs.  Rinktis reikia tarp skerso L formos  dviejų ar vienos krypties tranzitinio eismo arba privažiavimus užbaigti aklinais apsisukimo žiedais kampuose su išlaipinimo vietomis nepaeinantiems.  Aš asmeniškai siūlau išsaugoti Garliavos – Slabodkės trakto tranzitą ir neįrengti stotelių gerbiamų Maironies bei Valančiaus panosėse.

O kur kavinės, kioskai, scenos, fontanai? Kitose finansavimo laukiančiose schemose.

Maironio paminklo garbė

„Kauno dienos“ dėl „galimo griovimo“ apgautiems gedėtojams  įrengtos vietos protesto mitingui sekmadienį dėl lietaus liko neužimtos.

Dvi televizijos ir du laikraščiai mūru stojo prieš vienoje bendriems Kauno senamiesčio gerbūvio klausimams skirtoje konferencijoje pasakytą sakinio nuotrupą „mano nuomone, perkelti – galima“ ,  pasakytą apie Maironio paminklą.

Čia išplėstinis paaiškinimas – atskiroji asmeninė A. Ramono nuomonė. Plačiau pasisakyti pačioje konferencijoje neleido konferencijos laiko reglamentas 20 min/38 skaidrės, kurių 35 nesusijusios su nagrinėjama tema. Čia aiškinanamos aukščiau minimos „šventvagystės“ aplinkybės bei priežastys dailininko A. Ramono požiūriu:

1. Gedimino Jokūbonio paminklas Maironiui yra geriausia visų laikų lietuviška skulptūra.

2. Skulptūra buvo tobulai įderinta erdviniuose aplinkos tūriuose – pagyrimas architektui – ji „valdo“ visą skverą. Įtikinamai rodosi, kad čia negali būti nieko daugiau, nei skulptūrų, nei automobilių, nei jokių kitų mažųjų architektūros, skulptūros ar dizaino formų. 1977 metais svarstant pradinę paminklo pastatymo vietą, vienas pirmųjų sprendimų buvo – Literatūros muziejaus kiemas (tuomet buvo draudžiama sakyti – rūmų parkas). Sovietmečiu ir taip pernelyg tuščioje aikštėje nebuvo „ką dėti“, t.y. sovietinių naujažmogių kultūros kontekste senamiesčiui trūko konceptualaus turinio, nes nei bažnytinės, nei diduomenės ar turčių istorijos nebuvo galima viešinti. Ir kolaborantai, ir patriotai tuomet džiaugėsi, kad poeto skulptūroje nelabai atsispindi jo kunigystės ir valstybininko misija. Todėl ir „padėjo“ šią skulptūrą anuomet nebereikalingos autobusų stotelės vietoje. Čia ji tarnauja tobulai ir jos tarnavimo laikas gali būti net ilgesnis nei mūsų trapus valstybingumas. (Skulptūros mena įvairias išnykusias pasaulio  tautas ir kultūras).

3. Kad skulptūra yra „per didelė“ kai kurie profesionalai sakė ir prieš kelis dešimtmečius. Reprezentacinių fotografijų iškreiptoje perspektyvoje ištraukta į skvero priekį ji atrodo tarsi trijų aukštų namo dydžio (nors yra yra tik dviejų). Naujųjų laikų skulptoriai logiškai ir nesąmoningai lygiuodamiesi į didžiojo meistro didijį paminklą Kauno senamiestyje siūlo ne mažesnius dramblius-gigantus (M. Valančiaus paminklo faktas, 2011; A. Mackevičiaus paminklo konkursas, 2011).

4. Rotušės aikštė dūsta nuo tranzitinio ir parkuojamo transporto, kurio net ne biskį, o gerokai daugiau nei prie sovietų – aikštės projektavimo bei skulptūros patalpinimo metu. Nepavyksta suteikti prioriteto pėstiesiems. Tačiau, jei žmonės negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs (pagrįsta tarptautinių ir nacionalinių architektūros profesionalų urbanistų nuomonė). Kur parkuoti lietuvių labiau nei namai, krepšinis ir alus mylimus automobilius? – Rasti jiems vietą aikštėje ir greta, kompleksiškai projektuoti visą aikštę iš naujo, liečiant arba neliečiant Maironio skulptūrą ar kitas spontaniškai, kol yra laisvos vietos, atsirandančias skulptūras.

5. Dabartiniame „Maironio skvere“ galėtų būti automobilių ir autobusų apsisukimo, žmonių išlaipinimo vieta – nereikėtų važiuoti aplink visą aikštę pakraščiais. Iki paminklo pastatymo čia buvo miesto autobuso stotelė ir net degalinė. Padidėjus žmonių srautui, kaip yra dabar, vėl aktualu tapo žmones atvežti ir ypač išvežti vakare. „Maironio skvere“ galėtų būti kad ir požeminis parkingas, virš kurio – žalia pievelė su nedidelių skulptūrų parku.

6. Parkas vidiniame Maironies  1910 m. nusipirkto rūmo kieme yra garbinga ir iškilminga, kauniečių kultūrininkų mėgstama vieta, bene didesnė nei skveras. Čia ir galėtų rymoti ramybę spinduliuojantis G. Jokūbonio Maironis. Siručio bei Kurijos rūmų aplinka yra kilnesnė nei dabar menkaverčiai Maironį iš dviejų pusių supantys statiniai – pasibaisėtini Aplinkosaugos departamento biurai (prie kurių glaudžiasi murzini Lietuvos miškininkų džipai) bei XIX a. pašto arklidžių šoninė siena. Literatūros muziejaus rūmų parkas („Kauno dienos“ niekinamai vadinamas cit.:  „rakinamu kiemu“) dėl to galėtų būti geriau sutvarkytas ir galėtų būti daugiau lankomas, atviresnis visuomenei ir miesto svečiams. Pagarbos Maironiui rūmų parke būtų daugiau nei parkinge ar transporto žiede. 

7. Nuo arkikatedros iki Literatūros muziejaus parko dabar yra trys paminklai Maironiui: antkapinis (arkikatedra), skverinis (Rotušės aikštė) ir parkinis (Maironio sesers lėšomis rūmų parke pastatytas serijinės gamybos religinis kūrinys) . Oponuojanti „Kauno diena“ nurodo pavyzdžiu paminklus Mocartui Vienoje – neva kas 20 metrų. Tačiau ar tiek reikia?

8. Maironio kilnojimas labai brangiai kainuotų ir įvyktų negreit arba niekada. Kauniečiai neapsisprendžia nuimti 8 (o kiek reikia?) LTSR herbų nuo LDK Vytauto tilto, kur jau čia granito gigantus stumdyti. Akivaizdu, šią tolimos ateities viziją įgyvendinti šansų nedaug, tačiau svajoti A. Ramonui neuždrausi. Ir nieko nepakeitus, išlieka galimybės svajoti Rotušės aikštės kavinaičių terasose, vis trumpėjančiais laiko ir erdvės tarpais tarp smarvės ir triukšmo, kuriuos kelia rytinis, pietinis ir vakarinis Garliavos-Vilijampolės (Slabodkės) tranzitas.

9. Ar pagrįstai„Kauno diena“ skatina ginti Maironio garbę nuo Rotušės aikštės draugijos ir K. Ignatavičiaus? Rotušės aikštės draugija  ir K. Ignatavičius 2011.06.29 pirmą kartą išgirdo apie A. Ramono pasiūlytą galimybę perkelti Maironį į parką, ir neturi nuomonės šiuo klausimu. A. Ramonas konferencijos metu aiškiai pasakė, kad jo asmenine nuomone  t.y. „mano nuomone, galima perkelti“, ir nieko daugiau, – tai įrodo konferencijos garso įrašas. Deja, A. Ramonas tarp konferencijos pranešėjų „Kauno dienos “ publikacijoje nepaminėtas. Vietoje jo, cituojami neegzistuojančio asmens Audriaus Staramonio paistalai, kuriamas agresyviai tautos garbės atžvilgiu nusiteikusios gaujos (kurioje neva dalyvauja ir premjeras Kubilius) mitas. Neegzistuojančių asmenų teiginius  nelengva paneigti.

10. Kodėl man šiandien prireikė kalbėti apie tokį dešimtaeilės svarbos klausimą? Dėl dviejų priežasčių: 1. dėl melagingos publikacijos nurodžiusios, kad Draugijai neva nėra nieko svarbiau, kaip atimti garbę Maironiui ; 2. Argumentuoti skulptūrų išdėstymo koncepcijos Kaune trūkumą – nauji skulptoriai neturėdami aiškios projektavimo užduoties, siūlo naujus gigantus keisčiausiose vietose, o savivaldybė švaisto pinigus tokiems konkursams.  Premjero siūlyta  vieta  Valančiaus paminklui ką tik spontaniškai užimta nuostabiu skulptoriaus A. Vauros sukurtu bareljefu Valančiui ant namo sienos. Ar tai jau būtų “dviejų  Valančių“ taškas?

11. Žiniasklaidos tikslai ir pasiekti rezultatai paaiškėjo po mėnesio ir vėliau:

a) po mėnesio Valančiaus paminklo vietą siūlantis/komentuojantis premjeras buvo nušvilptas Kauno sporto rūmuose – kaip rašo laikraščiai  (liudininkai sako, kad švilpimas buvo įrašytas);

b) demokratijos daigeliai sutrypti – nesankcionuota visuomeninė vietinės bendruomenės organizacija sukompromituota;

c) įgyvendintas ketvirtosios valdžios principas – valdyti tautą informacijos iškraipymo ir klastojimo būdu;

d) šalutinis rezultatas (tiksliau priemonė pirmiau minėtiems rezultatams pasiekti) toks – vieno nereikšmingo asmens reputacijos bei tam tikrų jo karjeros perspektyvų sunaikinimas: žiniasklaidos apkvailintas vicemeras S. Buškevičius TV3 žinių eteryje vadino dailininką A. Ramoną „Kauno bei kultūros prašalaičiu, siekiančiu viską kas šventa Lietuvai tame tarpe  Gedimino kalną padengti alaus kioskais“, o kitas autoritetingas blaivybės draugijos atstovas tame pačiame TV reportaže siūlė A. Ramonui „viešai eiti atsiprašymo žygį keliais per Laisvės alėją“. Dailininkas A. Ramonas sulaukė TV reportažus mačiusių jo artimųjų ir kitų asmenų priekaištų dėl žiniasklaidos šventraščiuose aiškiai nurodytų aiškaus pamišimo požymių.

e) Po pusės metų tas pats vicemeras šiuo pačiu Maironio stumdymo kazuso pagrindu nubraukė A. Ramonui „Gerumo kristalo“ (stiklas kažkoks) nominaciją;

f) padidėjo „Kauno dienos“ prestižas tautos ir kitų su ja bendradarbiaujančių žiniasklaidos priemonių akyse, piliečiai galėjo pasimėgauti nors ir fiktyviais, tačiau plačiąja prasme pozityviais jausmais dėl  pareikšto budrumo nacionalinės garbės atžvilgiu bei teisingumo įgyvendinimo.

g)  2013 metais Kauno miesto savivaldybė, atsižvelgusi į šioje konferencijoje A. Ramono pristatytas Rotušės aikštės funkcines problemas ir į vėliau jos pagrindu Rotušės aikštės draugijos vardu A. Ramono surašytą laišką, ištaškė 50 000 litų architektų Rotušės aikštės vizijos konkursui, kurio rezultatai gan apgailėtini.

P.s.: Kauno dienos redaktorės pavaduotojas A. A. atsisakė spausdinti melų paneigimą ir siūlė vietoj to spausdinti Draugijos atsiribojimą nuo Staramonio (Ramono), kas ir buvo padaryta; žurnalistė praktikantė, kurios straipsnis buvo paskelbtas KD vedamajame puslapyje (aiškiai be redaktorių žinios) – nebedirba, verkė “supratusi ką padarė“; KD redaktorė neoficialiai atsiprašė vieno Draugijos nario (ne A. Ramono) – vienu ž0džiu, vsio čysto, jokių juodųjų technologijų.

Pažymėtina, kad nuo žiniasklaidos savininkų tai nepriklausė, tiesiog šis epizodas tėra vietinė (Kauninė) A. Ramono antrosios profesijos brolių žurnalistų iniciatyva, atsiradusi visiškai nemokamai – dėl vien iš juos kamuojančio pusbadžio sukilusių haliucinacijų apie skaldymo, valdymo bei dergimo malonumus. Pats nuolat neprivalgantis A. Ramonas puikiai žino, kad panašus adrenalinas yra puiki skurdžiams atgaiva, tačiau taip žemai dar nėra puolęs.

Tyrieji šaltiniai:

http://radraugija.wordpress.com/2011/06/30/ivyko-rotuses-aikstei-skirta-konferencija/

http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/maironiui-per-daug-garbes-rotuses-aiksteje-361313

www.tv3play.ltplay/250035

http://tv.lrytas.lt/index.php?cid=19&item_id=48&active=5809

http://kauno.diena.lt/dienrastis/nuomones/draugija-iskelti-skulpturu-nereikalaujame-361540#axzz24WCrC7Mk

Vaško lydymo prasmė

Kaunas – Hanzos miestų suvažiavimas, 2011. Fotografijoje: Meistras Gediminas ir Meistras Augustas.

 Po penkių šimtų metų pertraukos išlydytas Kauno vaško akmuo. XV amžiuje tokių 16 kg svorio akmenų eksportuota iš Kauno į Europą po 1500 tonų kasmet.  Šis akmuo unikalus ir tuo, kad po gabalėlį vaško į lydymo puodą metė ir Hanzos miestų delegacijų vadovai, – taigi jis yra Hanzos miestų bičiulystės simbolis.

 Foto: Meras padeda; Vaško akmens įnešimas į Hanzos šventės sceną Santakoje; Patenkintas meras.

Reziume: Sugalvojo – Kęstutis Ignatavičius, pagamino – Gediminas Olsevičius. Vaško akmenį ir krosnį projektavo ir dailino – Augustas Ramonas.

Vaško akmens etalonas pateko į Kauno miesto muziejų.

SONY DSC

SONY DSC

Vasko_anotacija_muz1

Italijos profilaktika 2011

Niekur kitur nevažinėti išskyrus Italiją prisiekęs dailininkas sugebėjo ir šiemet ten patekti (Patekti be pinigų – kiekvieno smulkiaburžua svajonė, bet ne mano – anksčiau susimokėdavau, o šį kartą įsiskolinau nuščiuvusiems bendrakeleiviams 150 eurų).

 Monterrigioni

 Siena. (What’s wrong with Padre Giovanni’s nose?).

Švento Kazimiero kolegijos Romoje rektorius mosinjoras Petras Šiurys gavo dovanų Augusto Ramono sukurtą Bonos Sforzos geneologijos egzempliorių (Tai Italijos – Lietuvos istorinių ryšių konspektas) ir Žygimanto Senojo bei Bonos dvigubą portretą.

 Visiškai baltas Bari, ypač naktį.

 Bari Mikalojaus bazilikos jaučiai.

Plačiau: www.kaunas.lt  (aprašo eilinių kur pavalgyti ieškančių turistų potyrius)

Stilistas

Dailininkas Augustas Ramonas Kaune,  Karininkų Ramovėje, Lietuvos karališkosios bajorų sajungos Senatui skaitė pranešimą “Senovinio kostiumo apžvalga ir rekomendacijos“. (Gegužės 12-tą pagerintą šio pranešimo versiją pateikė Jotvingių kryžiaus riterių ordinui).

A. Ramonas įsitikinęs, kad lietuvių bajorų dabartinės reprezentacinės aprangos geriausias pavidalas, pranašiai išskiriantis lietuvius tarp kitų tautų, – kontušas, žiponas ir juosta. 1776 m. Lietuvos ir Lenkijos seimas nutarė standartizuoti bajorų aprangą ir aprangos spalviniais deriniasi identifikuoti vaivadijas. Nutarimas neatšauktas.

Į Milaną 1517 metais atvykę tartis dėl karaliaus Žygimanto vedybų su kunigaikštyte Bona Sforza Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai vietiniams pasirodė apsirengę pagal vengrišką madą. Vengrijos sostinė Buda XV amžiuje buvo pagrindinis renesanso kultūros sklaidos centrinėje ir rytų Europoje centras. Žygimantas jaunystėje Budos dvare renesanso kultūros sėmėsi trejus metus, kaip ir karalius Aleksandras.  Žygimanto pirmoji sutuoktinė buvo vengrė Barbora Šapolaj (Zapolyja), o ir dukrą Izabelę ištekino už vengrų karaliaus Jono Šapolajo. Taigi, vengriškoji įtaka Lietuvoje reiškėsi ir anksčiau (iki Batoro), ir vėliau.

A Propos: Jogailos dvare dėvėti Briuselio nėriniai.

Tamsta mokytojas

Vilniaus dailės akademija išdavė man Pedagogo kvalifikacijos pažymėjimą suteikiantį teisę vaikus ir paauglius stebuklingos lazdelės pagalba versti kultūringais žmonėmis per dailės ir technologijų pamokas.

Taurusis metalas

Pagal mano sukurtą projektą kalamos monetos Kauno Rotušėje.

Mano draugai ir ypač nedraugai visuomet (25 metus) manė, kad aš kažkaip susijęs su pinigais. Ir štai įrodymas – aukso atspalvio mano monetos kalamos. Bus ir daugiau.

Kreditorių, antstolių, turto prievartautojų ir parazitų apmaudui – emitentas ir beneficiantas  – ne aš.  Tiesiog mano idėjos neša pinigus. Pvz. pasižiūrėję į mano piešinį vaško krosnyje turistai ir kauniečiai ten primeta pinigų. Juos Šv. Mikalojus gruodžio 6 d. dalina labdarai. Taigi aš ne prie ko.

Nepamirškit nuolaidų kuponų mano paslaugoms. Artimiausius 3 metus galios šis 3 ct vertės kuponas:

Kauno Panemunė turi vėliavą ir herbą

Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje 2010.12.12 12 val. per sekmadienines mišias buvo pašventinta naujoji Panemunės bendruomenės vėliava.

Herbą ir Vėliavą sukūrė dailininkas Augustas Ramonas.

Laimingas zuikis

Šv. Mikalojaus atidarytame Kalėdiniame prekybos ir pramogų miestelyje Rotušės aikštės dailininkas Augustas Ramonas savaitgaliais piešia portretus ir prekiauja “Galerijos Balta“ suvenyrais, t.y. sėdi kioske arba stovi prie jo su žymiuoju kostiumu ir rodomąja lazdele. Išsigandę kauniečiai vargiai drįsta portretuotis pačiame pirmame aikštės kioskelyje, n0rs ten ir šilta . Dar neapžiūrėjus mugės ir Eglės – nelaikas užsiimti individualia prabanga ar terapija. Pas dailininką, tai kaip pas gydytoją ar kirpėją – reikia užmiršti aplinką ir astsiduoti savo malonumui ar fobijoms, todėl dažnas šį “prekybos tašką“ praleidžia.

Todėl dailininkas Augustas išrado “Laimingą zuikį“. Ant kiosko palangės padėtas visai gero vaiko dydžio zuikis skelbiamas Laimingu, o kauniečiai kviečiami jį paliesti arba paglostyti – kad prasidėtų Laimingi metai. Per du savaitgalius Laimingą zuikį paglostė apie 600 kauniečių.

Dailininkas su dideliu pasitenkinimu atstovauja Zuikio interesus ir atlieka socialinės psichologijos eksperimentą: Kokiems žmonėms laimė aktuali. Rezultatai kol kas 10/90 Laimės naudai.

Sausą matematiką toli praneša netikėtai pražystančios šypsenos iš niūrių bei sužvarbusių įvairių amžiaus grupių (3-63) subjektų.

Šv. Mikalojaus procesija

Gruodžio  5 dieną sekmadienį po mišių Šv. Mikalojaus portretas buvo išneštas iš Arkikatedros ir su Rotušės aikštės draugijos bei Kauno piliečių procesija palydėtas į Rotušę. Išsamiau: Kauno dienoje. Rotušėje Šv. Mikalojaus portretas buvo išstatytas apžiūrai Suolininkų salėje. Kauniečiams buvo dalijamas Augusto Ramono sukurtas atvirukas.

Atviruką Rotušės tarnautojai antspaudavo senuoju Kauno suolininkų antspaudu (1575 m.), atgamintu pagal Augusto Ramono projektą.

Aktorius Petras Venclovas atstovaujantis Šv. Mikalojų su palyda apėjo Rotušės aikštės Kalėdinį miestelį apžiūrėjo Eglę ir atidarė šventinius prekybininkų kioskelius.

Šv. Mikalojaus kailinukai

Lapkritis/Gruodis. Netekęs šeimos ir kitų materialinių gėrybių, apsigyvenau nuostabiame smetoniškame bute, kurį vadinu Havanos rūmais (niekada neremontuoti klasikiniai palociai su mirštančiu vandentiekiu). Čia ir peržiemosiu.

Gyvenimo kokybės neiškentę studentai nuomininkai pabėgo jau prieš metus, tačiau spintoje radau paliktą verstų kailinukų liemenę, ypač tiksiančią mano “Batuoto katino“ žiemos kostiumui ir šalčiams. Nėra abejonių, kailinukus siuntė Šv. Mikalojus, Kauno globėjas, kurio pagerbimo procesiją šiuo metu organizuoju.

P.s. Kailinukų atvaizdas pateko į portretą “Tik aš ir mano karalienė“ – 3 с nuolaidų kuponas.

 

Batuotas Katinas

Apsirengęs savo 1774 metų kostiumu, kurį vadinu „Batuotas katinas“ 2010.06.08 Rotušėje Kauno šviesuomenei pristačiau knygą „Kauno Rotušė 1542-2010“, knygos autorius Rimantas Šermukšnis (dešinėje).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Malonu vaikščioti po savo dėdės architekto Henriko Raugalo (mano tėvo brolio, 1939 – 2002) sukurtą interjerą. Minėtoje knygoje apie Rotušės restauravimą 1972 m. visų projektų autoriaus, savo kaimyno architekto (Kulautuvos miestelyje, Šermukšnių g.) autorius-restauratorius nė nepaminėjo. Neva viską padarė patys statybininkai-drožėjai-restauratoriai. Kažkuria prasme.

Dar daugiau info: Ką veikia Rotušės aikštės dailininkas?

 

Kaligrafijos paroda

Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, rugsėjo 3 dieną atidaryta paroda “IV rašto meno paroda“. Dailininkas A. Ramonas parodoje  eksponuoja 2 kūrinius:

 

1. DURBEI;                                             2. ŽALGIRIUI

2011.03 Paroda persikėlė į sostinę, į Arkos galeriją.

Palanga. 7 bangos

Mano naujas filmas (du mėnesiai prapuolė). Ir vėl su Arvydu Barysu. Parašiau lietuvišką tekstą, vėliau – anglišką, vėliau – sukūriau DVD disko viršelio dizainą, pavaidinau Mončio muziejuje ir Ramybėje.  Vaizdą ir garsą montavome tryse (+ Juras Prapuolenis). Pavadinimą sugalvojau taip pat nuo kuklumo kenčiantis aš, Augustas Ramonas.

Taip pat nusidėjau su filmu „Trakų istorijos muziejus“ 2006, (parašiau Lt, Eng tekstus); „Įsimylėję Lietuvą“ 2005, (buvau artistas prie šv. Kazimiero paveikslo ir prie Dailės akademijos).

Arvydas Barysas puikiai dainuoja senovines lietuvių dainas , o  jo atliekama  daina „A Mi Manera“ pranoksta Gipsy Kings.

Aukso amžius

Lenkai aiškiai žino, kada buvo jų valstybės aukso amžius:  XV-XVII amžiuose valdant Jogailaičiams, ypač XVI amžiuje sutapusiame su Europos brandžiojo renesanso epocha.  Sovietų istorikai lietuviams sėkmingai įskiepyjo pilkasermėgių būrų, pelenių Radvilaičių, paliegusių šv. Kazimierų ir Vingių Jono istorinę tapatybę, su kuomi ir šiandienospi nuolankiai sutinkame, nes:

Susidėti su lenkais (į lygiateisę Abiejų tautų valstybę) buvo neišvengiama blogybė, po kurios nei pasaulio istorijos autoritetai su institucijomis, nei mes patys savęs savarankiškais nebematome. Rekomenduoju pasidomėti pvz. Metropolitan Museum History Timeline. „Mes patys“ šiuo atveju yra Homo sovietikus + minėti  autoritetai + peleniškai romantiškojo nacionalizmo kultūrininkai. Tokių esama ir viename asmenyje.

Šiuomi reikalauju atstatyti teisingumą ir grąžinti Lietuvai Aukso amžių. Dėl ribų galima derėtis, tačiau kad jo nebuvo visai – nesutinku.

Papildomai atkreipiu dėmesį, kad lietuvių ir lenkų aukso amžiai ne visai sutampa – iš priekio ir iš užpakalio.  Be to, prasminga atsižvelgti  ir į moterišką dinastinę liniją. Štai lenkų mylimi Jogailaičiai valdė 1386-1572, o pridėjus karalienės Bonos palikuonis ir žentus randame Steponą Batorą – universiteto įkūrėją bei tris Vazas, tuomi aptariamasis laikotarpis prasitesia iki 1668.

Malonaus skaitytojo po susidėjimo su lenkais nedžiugina nė viena karališkoji  pavardė – visi lietuvių išrinkti Didieji kunigaikščiai po keleto metų tapdavo Lenkijos karaliais ir nuo to momento minėtų nacionalistų akyse jie tarsi išnykdavo iš Lietuvos orbitos dideliam historicus sovieticus pasitenkinimui. Mainstreemo historiografijoje ir gūglėje lietuvių kalba aprašomos vien jų nesėkmės karuose su rusais.

Džiugu, kad Googlę (nepatikimą šaltinį) išrado ne lietuviai ir ten esančiomis kitomis kalbomis mūsų karaliai aprašomi ne taip nykiai.

P.S. Esu įsitikinęs, kad sovietiniai, ankstesnių amžių bei dabartinių laikų Lietuvos niekintojai nėra tarpusavyje susitarę.

600 metų Žalgirio mūšiui

Pagal Martyno Bielskio sūnaus Jono 1597 metais išleistoje knygoje „Kronika Polska“ 297 puslapyje esančią graviūrą piešiau Žalgirio mūšio variantą. Manau, kad ir Jonas Mateika savo kūriniui naudojo būtent šios graviūros inspiracijas.

11 paveikslų čia:   

This slideshow requires JavaScript.

Kauno miesto muziejuje 11 skaidrių demonstruoja televizorius  1 salėje, o šalia virš durų pakabintas ir pats dailininko Augusto Ramono paveikslas.

 

Patraukti Maironį

Kaune 220 metrų atstumu yra 3 paminklai Maironiui:  prie Arkikatedros ir prie Masalskio rūmų – Maironio muziejaus, ir Maironio muziejaus kieme. Pirmasis – netobulas, nors žavus savo primityvoka  stilizacija. Antrasis yra tobulas skulptoriaus ir architekto darbo vaisius, kurį ir nutariau patraukti ir sumažinti arba tik patraukti į aikštės gilumą ar net jo pirmiausia užmanytą vietą – gerbiamo poeto vardo literatūros muziejaus kiemelį. Trečiasis paminklas yra Maironio sesers užsakytas tipinis masinės gamybos betoninis angelas, kuris tobulai įaugo į pagyvenusio parko aplinką. Ypač gražiai atrodo rudenį –  gamtos ir estetikos klasika, kurią lyg ir siūlo išdraskyti Rotušės aikštės dailininkas.

Būtent šioje vietoje galėtų rymoti G. Jokūbonio Maironis. Pačiu išdrąskymo faktu būtų patenkinti kultūros modernistai, o klasikos harmonistai (kurių priekiniame tarpe esu) apsipras per 2-3 metus užžėlus samanėlėms takelio grindinio tarpeliuose.

Kauniečių laukia dovana – nuo seno žirgus, vežėčias  ir karietas mylintiems lietuviams atsiras vieta pastatyti MAŠINĄ nacionaliniu, urbanistiniu ir praktiniu (retai sutampa) požiūriu arteriniame Garliavos-Slabodkės Trakte. Parkavimo aikštelė galėtų būti įleista į žemę apie 2 – 3 metrus, kad vežėčios ir karietos nemaišytų žvelgti į vertingą vyskupo Masalskio rūmų architektūrą (Maironies nusipirktą už Maskvoje surinktus Lietuvių pabėgėlių šalpos fondo pinigus).

Dėl įleidimo į žemę. Kultūrinio požeminio sluoksnio autoritetas N. 1 yra gerbiamas Žalnierius. Kaip jis pasakys taip ir bus.  Rotušės aikštės dailininko požiūriu – pievelė irgi gerai.

P.S. Maironies patraukimas nėra kokia svetimšalio dailininko (AR) užgaida. Tokia būtinybė atsirado planuojant Jų didenybių Pėsčiųjų ir Transporto srautus ir siekiant grąžinti aikštę kauniečiams, nes dabartinė padėtis užsmaugė perimetrą visai – mašinos važiuoja ir stovi pačiais pakraščiais, o aikštė lieka tuščia. Reta pasaulyje  žiedinio eismo  pavyzdžių senamiesčio aikštėse.  (Žiedinio eismo salose ūkinė ir pramoginė veikla draudžiama).

 

Bonacentristinė geneologija

Sukūriau Karalienei Bonai (1494.02.02 – 1557.11.19) skirtą uždarą (baigtinę) geneologinę schemą su dinastine koreliacija.

Sforzatree14sm

Įdomu, kad LDK Algirdo anūkė Cimburgė tuokėsi su Barnabo Viskonti anūku Ernestu, taigi tos pačios lietuvių ir italų šeimos santuokos ryšius pakartojo (daugiau nei tris kartus per 450 metų).  Iš Viskonti ir iš Cimburgės kilo pagrindinės Europos dinastijos.

Dailininkas Augustas Ramonas sudėliojo geneologijos schemą panaudodamas kitų dailininkų sukurtus portretus. Autoriniai A. Ramono nuopelnai čia maži: schemos dizaino maketavimas ir istorijos tyrimai.

Reikėtų papildomai ištirti, kodėl patys italai pamiršo kilmingiausią Sforcų šeimos atstovę. Lietuviai Bonos vardo nedrįsta ištarti dėl sovietiniais laikais teatre dramatizuotos verksmingos legendos apie neva pelenę (o faktiškai apie linksmąją našlę Goštautienę) Barborą. Baltarusiai savo dėkingumą Bonai reiškia be skrupulų. Džiugina, kad naujausioje V. Daujotytės išleistoje apologetinėje Radvilaitę kūrinių aprašančių  literatūrinių kūrinių apžvalgoje nieko bloga apie Boną nepasakyta.

Europos istorijoje Bonai prilygsta nebent Ispanijos Izabelė ir Britanijos Elžbieta. Bona Sforza d’Aragona  gimė 1494 m. vasario d. Vigevano pilyje (70 km už Milano), mirė 1557.11.19 Baryje. Vieno karaliaus, 3 karalienių, 1 kunigaikštienės motina, 2 karalių močiutė ir 2 karalių prosenelė.  Bonos vaikų karalystės apėmė plotą nuo Skandinavijos tundrų iki Venecijos.  O tai didesnė teritorija nei smetonmečiu ir tarybmečiu šlovinta Baltijos -Juodosios jūros ašis (pridėti Livoniją, Švediją).  Pagal moterišką liniją Jogailaičių Europa baigėsi 1668 su Jonu Kazimieru Vaza nuosekliai paveldėjusiu iš Bonos ir Jeruzalės karaliaus titulą, o ne 1526 arba 1572 kaip dabar madinga žinoti.

Savo kraitinę dominiją Bari kunigaikštystę Lietuvos/Lenkijos karalystės naudai Bona ketino iškeisti į kažkurią Bavarijos žemę. Be to, ji turėjo teisę į  Jeruzalės karalienės titulą pagal savo protėvių Aragoniečių paveldo liniją. Gal būt dėl to, 1525 m. taip lengvai sutarta dėl Prūsijos ir Livonijos vasalystės mūsų karūnai. O ir tuometinis Prūsijos kunigaikštis Albertas (sūnėnas) lietuviško kraujo turėjo nemažiau nei Žygimantas Senasis.

Dėl valdovo amžiaus ir nuovargio 1529 m. karūnuotas 9-metis Augustas – būsimas plevėsa, nesugebėjęs apvaisinti net dviejų motinos parūpintų imperatoraičių.  Bona sūneliui Augustui buvo sumaniusi nuotaką – Prancūzijos karūnos paveldėtoją, tačiau tą lytinį išdykėlį Radvilos basliais užspeitę privertė ženytis su jų seserim – našle Goštautiene. Dabar šią istoriją sentimentalios tetulės bando versti nacionaliniu Veronos paauglių Romeo ir Džiuljetos analogu.

Habsburgų visada nemėgusi Bona karalaitį iš Prancūzijos išsirašė vėliau. Taip Lietuvoje atsirado karalius Henrikas Valua, kuriam buvo numatytos tuoktuvės su Bonos dukra Ona.  Viską pasirašęs, ką ponai davė jam pasirašyti, karalaitis išmovė atgal į Franciją, taip Onos ir nevedęs. Garbingo amžiaus Oną vėliau 1576 m. paėmė į žmonas vengras Steponas Batoras. Vengrijoje 1539-1559 jau karaliavo Bonos dukra Izabelė, o savo podukrą vengraitę Jadvygą Bona ištekino 1535 m. už Brandenburgo kunigaikščio,  Imperijos elektoriaus Hektoro. Bona palaikė gerus diplomatinius ryšius su savo bendraamžiu (1494-1566) Otomanų imperijos sultonu Suleimanu Puikiuoju ir Roxelana.

Atkreipiu dėmesį į chrakteringą Sforcų ornamentą vainikuojantį šukuoseną. Šį ornamentą matome ir Beatričės d’Este Sforcienės portrete, ir Monos Lizos (ko gero pačios Izabelos Aragon) portretuose. Lodoviko il Moro perėmė Milano Kunigaikščio titulą iš Bonos motinos Izabelės Aragon, berods mainais į Bari Kunigaikštystę.

  Beatrice d’Este (Sforcienė), Bonos teta.

Leonardo Da Vinci. Monos Lizos aprangos fragmentas. 20 metų Lodovikui Sforcai tarnavęs Leonardo Bonos gimimo dieną buvo Vigevano dvare ir užsiiminėjo žemės ūkio irigacine inžinerija, kaip įrašyta jo dienoraštyje. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis buvo Izabelės Aragon ( kurios portretą kūrė ir jis, ir Rafaelis) meilužis ir mūsų karalienės tėvas, kaip teigia kai kurie vokiečių ir rusų istorikai mėgėjai.

Žymiai įdomesnė yra slapuko Šekspyro pačio mįslingiausio kūrinio “Tempesta“ fabulos paralelė su Bonos giminės istorija.  Tokia pati tremtis iš Milano kunigaikštystės, titulo užgrobimas, laimingos vedybos ir išvykimas.

Greičiau patikėsiu, kad Bona – tai Miranda, nei kad Barbora – tai Džulieta.

Italijos profilaktika

Išsiaiškinau vietoje, kad ankstyvojo renesanso paveiksluose vaizduojami Toskanos peizažai yra ne svajingų dailininkų pasakos, o tikra realybė. Daugiau: Flickr

Be to, pabuvojau puikioje seniai mirusių dailininkų kompanijoje: Signorelli, Benozzo Gozzoli, Lorenzetti, Duccio, Fra Angelico.