Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

inkaras3 Lietuviai nekenčia vandens kaip velnias kryžiaus. Žinoma, daugumas pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, ant lieptelio kojas nukorus pasėdėti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Toliau skaityti “Liaukitės gręžti miestus į upes.“

Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.“

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų. 

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje tegali sakyti: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū“ ir pan. Tai gimininga rusų literatūros herojaus Gerasimo ir MuMu pokalbiui (Tragiška istorija – senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, sovietmečio ar kitokios priespaudos suformuoto lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

Su šiuo visiškai sutinka gerbiamas V. Jauniškis  – tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, straispnyje „Gameover“: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui“.

Patraukite Gediminą

Karaliaus Gedimino paminklas užstoja Valdovų rūmus. Šis kūrinys pastatytas prieš rūmų atstatymą, o dabar reikėtų jį patraukti į parko gilumą apie 100 metrų.

Vilniaus miestovaizdis 2

Publikuota: žurnalas „Archiforma“ 2005, Nr. 1/2
Augustas RAMONAS, dailininkas (miestovaizdinkas)

MIESTOVAIZDŽIAI IR ARCHITEKTŪRINIAI STILIAI

Vilniaus miesto vaizdų yra daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestelėnų grupės – valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų – geografinis žiūros taškas ar metų laikai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 2“

Vilniaus miestovaizdis 1

Publikuota: „Respublikos“ priede „Pastogė“ 2005-05-19
Augustas RAMONAS, dailininkas ir dailėtyrininkas

GERI URBANISTINIAI LINKĖJIMAI ARCHITEKTAMS IR VALDININKAMS

Pastaruoju metu verda karštos diskusijos dėl sostinės senamiesčio, nenusakomu greičiu kylančių aukštų stiklinių statinių, žalojamo miestovaizdžio paveldo. Nuomonės nuolat kertasi, o pykčio strėlės vis lekia į dešinįjį Neries krantą, kurio lygumas kaip ir puikiąsias Vilniaus kalvas kairiajame krante sutvėrė pats Aukščiausias Architektas. Geresnės takoskyros senovei ir naujovei būti negali.

Didžiausia Rytų Europoje Vilniaus senamiestis yra nepaprastai sudėtingo urbanistinio plano palyginti su Ryga, Paryžiumi ar Berlynu.

Man ir kitiems miesto peizažo dailininkams ypač nepatogūs siaurų ir lenktų Vilniaus gatvelių labirintai, kuriuose vieni statiniai nuolat užstoja vieni kitus, aštrios karnizų įstrižainės nejaukiai raižo paveikslo dangų. Dažnai vienu metu į „kadrą“ tepatenka 1,5 namo. Piešti, komponuoti Vilniaus gatvėse sunku. Gal būtent todėl miesto peizažo dailininkų kategorija beveik išnyko, o jei ir matote miestą piešiančius asmenis – tai be abejonės yra užduotį atliekantys studentai arba klajojantys svetimšaliai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 1“