Vėliava

2010-07-15 Kauno miesto muziejuje įrengiau TV instaliaciją Žalgirio mūšiui paminėti ir nuskubėjau prie Vytauto paminklo vėliavos palaikyti. Foto iš http://www.kaunas.lt

Aukso amžius

Lenkai aiškiai žino, kada buvo jų valstybės aukso amžius:  XV-XVII amžiuose valdant Jogailaičiams, ypač XVI amžiuje sutapusiame su Europos brandžiojo renesanso epocha.  Sovietų istorikai lietuviams sėkmingai įskiepyjo pilkasermėgių būrų, pelenių Radvilaičių, paliegusių šv. Kazimierų ir Vingių Jono istorinę tapatybę, su kuomi ir šiandienospi nuolankiai sutinkame, nes:

Susidėti su lenkais (į lygiateisę Abiejų tautų valstybę) buvo neišvengiama blogybė, po kurios nei pasaulio istorijos autoritetai su institucijomis, nei mes patys savęs savarankiškais nebematome. Rekomenduoju pasidomėti pvz. Metropolitan Museum History Timeline. „Mes patys“ šiuo atveju yra Homo sovietikus + minėti  autoritetai + peleniškai romantiškojo nacionalizmo kultūrininkai. Tokių esama ir viename asmenyje.

Šiuomi reikalauju atstatyti teisingumą ir grąžinti Lietuvai Aukso amžių. Dėl ribų galima derėtis, tačiau kad jo nebuvo visai – nesutinku.

Papildomai atkreipiu dėmesį, kad lietuvių ir lenkų aukso amžiai ne visai sutampa – iš priekio ir iš užpakalio.  Be to, prasminga atsižvelgti  ir į moterišką dinastinę liniją. Štai lenkų mylimi Jogailaičiai valdė 1386-1572, o pridėjus karalienės Bonos palikuonis ir žentus randame Steponą Batorą – universiteto įkūrėją bei tris Vazas, tuomi aptariamasis laikotarpis prasitesia iki 1668.

Malonaus skaitytojo po susidėjimo su lenkais nedžiugina nė viena karališkoji  pavardė – visi lietuvių išrinkti Didieji kunigaikščiai po keleto metų tapdavo Lenkijos karaliais ir nuo to momento minėtų nacionalistų akyse jie tarsi išnykdavo iš Lietuvos orbitos dideliam historicus sovieticus pasitenkinimui. Mainstreemo historiografijoje ir gūglėje lietuvių kalba aprašomos vien jų nesėkmės karuose su rusais.

Džiugu, kad Googlę (nepatikimą šaltinį) išrado ne lietuviai ir ten esančiomis kitomis kalbomis mūsų karaliai aprašomi ne taip nykiai.

P.S. Esu įsitikinęs, kad sovietiniai, ankstesnių amžių bei dabartinių laikų Lietuvos niekintojai nėra tarpusavyje susitarę.

Patraukti Maironį

Kaune 220 metrų atstumu yra 3 paminklai Maironiui:  prie Arkikatedros ir prie Masalskio rūmų – Maironio muziejaus, ir Maironio muziejaus kieme. Pirmasis – netobulas, nors žavus savo primityvoka  stilizacija. Antrasis yra tobulas skulptoriaus ir architekto darbo vaisius, kurį ir nutariau patraukti ir sumažinti arba tik patraukti į aikštės gilumą ar net jo pirmiausia užmanytą vietą – gerbiamo poeto vardo literatūros muziejaus kiemelį. Trečiasis paminklas yra Maironio sesers užsakytas tipinis masinės gamybos betoninis angelas, kuris tobulai įaugo į pagyvenusio parko aplinką. Ypač gražiai atrodo rudenį –  gamtos ir estetikos klasika, kurią lyg ir siūlo išdraskyti Rotušės aikštės dailininkas.

Būtent šioje vietoje galėtų rymoti G. Jokūbonio Maironis. Pačiu išdrąskymo faktu būtų patenkinti kultūros modernistai, o klasikos harmonistai (kurių priekiniame tarpe esu) apsipras per 2-3 metus užžėlus samanėlėms takelio grindinio tarpeliuose.

Kauniečių laukia dovana – nuo seno žirgus, vežėčias  ir karietas mylintiems lietuviams atsiras vieta pastatyti MAŠINĄ nacionaliniu, urbanistiniu ir praktiniu (retai sutampa) požiūriu arteriniame Garliavos-Slabodkės Trakte. Parkavimo aikštelė galėtų būti įleista į žemę apie 2 – 3 metrus, kad vežėčios ir karietos nemaišytų žvelgti į vertingą vyskupo Masalskio rūmų architektūrą (Maironies nusipirktą už Maskvoje surinktus Lietuvių pabėgėlių šalpos fondo pinigus).

Dėl įleidimo į žemę. Kultūrinio požeminio sluoksnio autoritetas N. 1 yra gerbiamas Žalnierius. Kaip jis pasakys taip ir bus.  Rotušės aikštės dailininko požiūriu – pievelė irgi gerai.

P.S. Maironies patraukimas nėra kokia svetimšalio dailininko (AR) užgaida. Tokia būtinybė atsirado planuojant Jų didenybių Pėsčiųjų ir Transporto srautus ir siekiant grąžinti aikštę kauniečiams, nes dabartinė padėtis užsmaugė perimetrą visai – mašinos važiuoja ir stovi pačiais pakraščiais, o aikštė lieka tuščia. Reta pasaulyje  žiedinio eismo  pavyzdžių senamiesčio aikštėse.  (Žiedinio eismo salose ūkinė ir pramoginė veikla draudžiama).

 

Bonacentristinė geneologija

Sukūriau Karalienei Bonai (1494.02.02 – 1557.11.19) skirtą uždarą (baigtinę) geneologinę schemą su dinastine koreliacija.

Sforzatree14sm

Įdomu, kad LDK Algirdo anūkė Cimburgė tuokėsi su Barnabo Viskonti anūku Ernestu, taigi tos pačios lietuvių ir italų šeimos santuokos ryšius pakartojo (daugiau nei tris kartus per 450 metų).  Iš Viskonti ir iš Cimburgės kilo pagrindinės Europos dinastijos.

Dailininkas Augustas Ramonas sudėliojo geneologijos schemą panaudodamas kitų dailininkų sukurtus portretus. Autoriniai A. Ramono nuopelnai čia maži: schemos dizaino maketavimas ir istorijos tyrimai.

Reikėtų papildomai ištirti, kodėl patys italai pamiršo kilmingiausią Sforcų šeimos atstovę. Lietuviai Bonos vardo nedrįsta ištarti dėl sovietiniais laikais teatre dramatizuotos verksmingos legendos apie neva pelenę (o faktiškai apie linksmąją našlę Goštautienę) Barborą. Baltarusiai savo dėkingumą Bonai reiškia be skrupulų. Džiugina, kad naujausioje V. Daujotytės išleistoje apologetinėje Radvilaitę kūrinių aprašančių  literatūrinių kūrinių apžvalgoje nieko bloga apie Boną nepasakyta.

Europos istorijoje Bonai prilygsta nebent Ispanijos Izabelė ir Britanijos Elžbieta. Bona Sforza d’Aragona  gimė 1494 m. vasario d. Vigevano pilyje (70 km už Milano), mirė 1557.11.19 Baryje. Vieno karaliaus, 3 karalienių, 1 kunigaikštienės motina, 2 karalių močiutė ir 2 karalių prosenelė.  Bonos vaikų karalystės apėmė plotą nuo Skandinavijos tundrų iki Venecijos.  O tai didesnė teritorija nei smetonmečiu ir tarybmečiu šlovinta Baltijos -Juodosios jūros ašis (pridėti Livoniją, Švediją).  Pagal moterišką liniją Jogailaičių Europa baigėsi 1668 su Jonu Kazimieru Vaza nuosekliai paveldėjusiu iš Bonos ir Jeruzalės karaliaus titulą, o ne 1526 arba 1572 kaip dabar madinga žinoti.

Savo kraitinę dominiją Bari kunigaikštystę Lietuvos/Lenkijos karalystės naudai Bona ketino iškeisti į kažkurią Bavarijos žemę. Be to, ji turėjo teisę į  Jeruzalės karalienės titulą pagal savo protėvių Aragoniečių paveldo liniją. Gal būt dėl to, 1525 m. taip lengvai sutarta dėl Prūsijos ir Livonijos vasalystės mūsų karūnai. O ir tuometinis Prūsijos kunigaikštis Albertas (sūnėnas) lietuviško kraujo turėjo nemažiau nei Žygimantas Senasis.

Dėl valdovo amžiaus ir nuovargio 1529 m. karūnuotas 9-metis Augustas – būsimas plevėsa, nesugebėjęs apvaisinti net dviejų motinos parūpintų imperatoraičių.  Bona sūneliui Augustui buvo sumaniusi nuotaką – Prancūzijos karūnos paveldėtoją, tačiau tą lytinį išdykėlį Radvilos basliais užspeitę privertė ženytis su jų seserim – našle Goštautiene. Dabar šią istoriją sentimentalios tetulės bando versti nacionaliniu Veronos paauglių Romeo ir Džiuljetos analogu.

Habsburgų visada nemėgusi Bona karalaitį iš Prancūzijos išsirašė vėliau. Taip Lietuvoje atsirado karalius Henrikas Valua, kuriam buvo numatytos tuoktuvės su Bonos dukra Ona.  Viską pasirašęs, ką ponai davė jam pasirašyti, karalaitis išmovė atgal į Franciją, taip Onos ir nevedęs. Garbingo amžiaus Oną vėliau 1576 m. paėmė į žmonas vengras Steponas Batoras. Vengrijoje 1539-1559 jau karaliavo Bonos dukra Izabelė, o savo podukrą vengraitę Jadvygą Bona ištekino 1535 m. už Brandenburgo kunigaikščio,  Imperijos elektoriaus Hektoro. Bona palaikė gerus diplomatinius ryšius su savo bendraamžiu (1494-1566) Otomanų imperijos sultonu Suleimanu Puikiuoju ir Roxelana.

Atkreipiu dėmesį į chrakteringą Sforcų ornamentą vainikuojantį šukuoseną. Šį ornamentą matome ir Beatričės d’Este Sforcienės portrete, ir Monos Lizos (ko gero pačios Izabelos Aragon) portretuose. Lodoviko il Moro perėmė Milano Kunigaikščio titulą iš Bonos motinos Izabelės Aragon, berods mainais į Bari Kunigaikštystę.

  Beatrice d’Este (Sforcienė), Bonos teta.

Leonardo Da Vinci. Monos Lizos aprangos fragmentas. 20 metų Lodovikui Sforcai tarnavęs Leonardo Bonos gimimo dieną buvo Vigevano dvare ir užsiiminėjo žemės ūkio irigacine inžinerija, kaip įrašyta jo dienoraštyje. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis buvo Izabelės Aragon ( kurios portretą kūrė ir jis, ir Rafaelis) meilužis ir mūsų karalienės tėvas, kaip teigia kai kurie vokiečių ir rusų istorikai mėgėjai.

Žymiai įdomesnė yra slapuko Šekspyro pačio mįslingiausio kūrinio “Tempesta“ fabulos paralelė su Bonos giminės istorija.  Tokia pati tremtis iš Milano kunigaikštystės, titulo užgrobimas, laimingos vedybos ir išvykimas.

Greičiau patikėsiu, kad Bona – tai Miranda, nei kad Barbora – tai Džulieta.

Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė“ buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, brilijantų kontrabandistų (tarpukario tradicija), KGB, GRU, CŽV, Mosado ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m. eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro“ nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Pakankamai proto prašviesėjimui užsienyje praleidusi Vijole Arbas objektyviai replikuoja praeities sentimentų svaigaluose prigėrusiems kultūrininkams: “Tulpė? Ten buvo pasibaisėtina maisto kokybė ir šlykštus aptarnavimas“.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto_Kaunas_2

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.