Archive for the ‘Geneologija’ Category

h1

Augusto Ramono Kauno Legendos

2015/08/19

Dailininko Kauno laikotarpis 2009-2013 m. aprašytas spaudai ruošiamoje naujoje knygoje „Laisvės paženklinti“, III t. Štai 8 knygos puslapiai pdf: AugustasRamonas_SP05

AR Dich SP 0102

Reklama
h1

Italijos profilaktika 2011

2011/05/17

Niekur kitur nevažinėti išskyrus Italiją prisiekęs dailininkas sugebėjo ir šiemet ten patekti (Patekti be pinigų – kiekvieno smulkiaburžua svajonė, bet ne mano – anksčiau susimokėdavau, o šį kartą įsiskolinau nuščiuvusiems bendrakeleiviams 150 eurų).

 Monterrigioni

 Siena. (What’s wrong with Padre Giovanni’s nose?).

Švento Kazimiero kolegijos Romoje rektorius mosinjoras Petras Šiurys gavo dovanų Augusto Ramono sukurtą Bonos Sforzos geneologijos egzempliorių (Tai Italijos – Lietuvos istorinių ryšių konspektas) ir Žygimanto Senojo bei Bonos dvigubą portretą.

 Visiškai baltas Bari, ypač naktį.

 Bari Mikalojaus bazilikos jaučiai.

Plačiau: www.kaunas.lt  (aprašo eilinių kur pavalgyti ieškančių turistų potyrius)

h1

Bonacentristinė geneologija

2010/06/30

Sukūriau Karalienei Bonai (1494.02.02 – 1557.11.19) skirtą uždarą (baigtinę) geneologinę schemą su dinastine koreliacija.

Sforzatree14sm

Įdomu, kad LDK Algirdo anūkė Cimburgė tuokėsi su Barnabo Viskonti anūku Ernestu, taigi tos pačios lietuvių ir italų šeimos santuokos ryšius pakartojo (daugiau nei tris kartus per 450 metų).  Iš Viskonti ir iš Cimburgės kilo pagrindinės Europos dinastijos.

Dailininkas Augustas Ramonas sudėliojo geneologijos schemą panaudodamas kitų dailininkų sukurtus portretus. Autoriniai A. Ramono nuopelnai čia maži: schemos dizaino maketavimas ir istorijos tyrimai.

Reikėtų papildomai ištirti, kodėl patys italai pamiršo kilmingiausią Sforcų šeimos atstovę. Lietuviai Bonos vardo nedrįsta ištarti dėl sovietiniais laikais teatre dramatizuotos verksmingos legendos apie neva pelenę (o faktiškai apie linksmąją našlę Goštautienę) Barborą. Baltarusiai savo dėkingumą Bonai reiškia be skrupulų. Džiugina, kad naujausioje V. Daujotytės išleistoje apologetinėje Radvilaitę kūrinių aprašančių  literatūrinių kūrinių apžvalgoje nieko bloga apie Boną nepasakyta.

Europos istorijoje Bonai prilygsta nebent Ispanijos Izabelė ir Britanijos Elžbieta. Bona Sforza d’Aragona  gimė 1494 m. vasario d. Vigevano pilyje (70 km už Milano), mirė 1557.11.19 Baryje. Vieno karaliaus, 3 karalienių, 1 kunigaikštienės motina, 2 karalių močiutė ir 2 karalių prosenelė.  Bonos vaikų karalystės apėmė plotą nuo Skandinavijos tundrų iki Venecijos.  O tai didesnė teritorija nei smetonmečiu ir tarybmečiu šlovinta Baltijos -Juodosios jūros ašis (pridėti Livoniją, Švediją).  Pagal moterišką liniją Jogailaičių Europa baigėsi 1668 su Jonu Kazimieru Vaza nuosekliai paveldėjusiu iš Bonos ir Jeruzalės karaliaus titulą, o ne 1526 arba 1572 kaip dabar madinga žinoti.

Savo kraitinę dominiją Bari kunigaikštystę Lietuvos/Lenkijos karalystės naudai Bona ketino iškeisti į kažkurią Bavarijos žemę. Be to, ji turėjo teisę į  Jeruzalės karalienės titulą pagal savo protėvių Aragoniečių paveldo liniją. Gal būt dėl to, 1525 m. taip lengvai sutarta dėl Prūsijos ir Livonijos vasalystės mūsų karūnai. O ir tuometinis Prūsijos kunigaikštis Albertas (sūnėnas) lietuviško kraujo turėjo nemažiau nei Žygimantas Senasis.

Dėl valdovo amžiaus ir nuovargio 1529 m. karūnuotas 9-metis Augustas – būsimas plevėsa, nesugebėjęs apvaisinti net dviejų motinos parūpintų imperatoraičių.  Bona sūneliui Augustui buvo sumaniusi nuotaką – Prancūzijos karūnos paveldėtoją, tačiau tą lytinį išdykėlį Radvilos basliais užspeitę privertė ženytis su jų seserim – našle Goštautiene. Dabar šią istoriją sentimentalios tetulės bando versti nacionaliniu Veronos paauglių Romeo ir Džiuljetos analogu.

Habsburgų visada nemėgusi Bona karalaitį iš Prancūzijos išsirašė vėliau. Taip Lietuvoje atsirado karalius Henrikas Valua, kuriam buvo numatytos tuoktuvės su Bonos dukra Ona.  Viską pasirašęs, ką ponai davė jam pasirašyti, karalaitis išmovė atgal į Franciją, taip Onos ir nevedęs. Garbingo amžiaus Oną vėliau 1576 m. paėmė į žmonas vengras Steponas Batoras. Vengrijoje 1539-1559 jau karaliavo Bonos dukra Izabelė, o savo podukrą vengraitę Jadvygą Bona ištekino 1535 m. už Brandenburgo kunigaikščio,  Imperijos elektoriaus Hektoro. Bona palaikė gerus diplomatinius ryšius su savo bendraamžiu (1494-1566) Otomanų imperijos sultonu Suleimanu Puikiuoju ir Roxelana.

Atkreipiu dėmesį į chrakteringą Sforcų ornamentą vainikuojantį šukuoseną. Šį ornamentą matome ir Beatričės d’Este Sforcienės portrete, ir Monos Lizos (ko gero pačios Izabelos Aragon) portretuose. Lodoviko il Moro perėmė Milano Kunigaikščio titulą iš Bonos motinos Izabelės Aragon, berods mainais į Bari Kunigaikštystę.

  Beatrice d’Este (Sforcienė), Bonos teta.

Leonardo Da Vinci. Monos Lizos aprangos fragmentas. 20 metų Lodovikui Sforcai tarnavęs Leonardo Bonos gimimo dieną buvo Vigevano dvare ir užsiiminėjo žemės ūkio irigacine inžinerija, kaip įrašyta jo dienoraštyje. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis buvo Izabelės Aragon ( kurios portretą kūrė ir jis, ir Rafaelis) meilužis ir mūsų karalienės tėvas, kaip teigia kai kurie vokiečių ir rusų istorikai mėgėjai.

Žymiai įdomesnė yra slapuko Šekspyro pačio mįslingiausio kūrinio “Tempesta“ fabulos paralelė su Bonos giminės istorija.  Tokia pati tremtis iš Milano kunigaikštystės, titulo užgrobimas, laimingos vedybos ir išvykimas.

Greičiau patikėsiu, kad Bona – tai Miranda, nei kad Barbora – tai Džulieta.