Vėliava Ąžuolų kalne

Ant Kauno tvirtovės IX baterijos (statytos 1883 m.) pylimo, Pelėdų parke, Valstybės atkūrimo 100-mečio proga, bus iškelta vėliava į 100 metrų aukštį virš jūros lygio. Deja, parkas apleistas, reikia tvarkyti infrastruktūrą, pvz. taip:

Ažuolų kalnas topo 0022Ažuolų kalnas topo 0033

Pylimo aukštis virš jūros lygio: 73,40 m. Vėliavos stiebo aukštis: 26,6 m.

20180411_140235.jpg

Esama padėtis (nedžiugina).

Daugiau informacijos: Azuolu kalno projektas 7771

Inspektuojame LDK Belorus

DSC01627MirSm

2013_0516VET0109sm

2013_0516VET0097sm

Atsivežiau 16 prietelių, daugiausia kauniečių apsirengusių antikvariniais aprėdais į Baltają Rusią LDK paveldo gėrybių inspektuoti. Niekas iš baltarusių nesipriešino.

Draugijoje buvo du kunigai, kurių baisiai prireikė greta Nesvyžiaus Radvilų rezidencijos. Parke greta rūmų stovi juodas kaip smala 4 metrų dydžio tarybinio kario išvaduotojo figūrinis monumetas. Preišais jį iš satanistinės penkiakampės žvaigždės vidurio veržiasi amžinąja ugnimi vadinama gazinė požemio liepsna. Sakau – aš pro tą pamėną negaliu praeiti (kad apeiti pilį) dėl mano religinių įsitikinimų, todėl geriau būtų jei pirma praeitų kunigai, o tuomet ir aš jų priedangoje. Ir nutariau palaukti, kol išsitesusi kauniečių procesija  susitrauks. Deja, klebonas su gaspadine kaip niekur nieko, nutaisę nuobodžiaujančius veidus, nudrožė ne numatytaja Nesvyžiaus svečiams promenada, o šunų takelių per gerą 15 metrų šėtono monumetui už nugaros. Gerai, kad kitas bažnyčios tarnas – Kauno arkikatedros klebonas užsikalbėjęs su Kauno rotušės ceremonmeisteriu nė nepastebėjo šios situacijos, ir ramiai sau praėjo bežiūrėdami viens kitam į akis, o ir aš galėjau nekvėpuodamas pratursenti besiraitydamas jų priedangoje. Esu jautrus simboliams.

Pilies vėtrungė iškelta

2013-03-14 Restauratoriai iškėlė ir įtvirtino Augusto Ramono vėtrungę Kauno pilies bokšto viršūnėje. Lig šiol anoniminis buvęs statinys (nei senas, nei naujas – ne šioks, nei toks) staiga įgavo veidą ir ėmė bendrauti su žmonėmis – sukiotis ir skelbti vėjų kryptis.  Vėjai net pasiuto džiaugtis nauju žaislu ir šiaurys su šiaurrytiniu ne pavasariškai plėšėsi dvi dienas, kol sekmadienį pavargo ir užleido poziciją mandagiam vakariui.

Iskelta  Vetrunge02  

2013_0314VET0014

Taip atsirado naujų priežasčių toliau atstatinėti pilį.

Kauno pilies vėtrungė

Dailininkas Augustas Ramonas sukūrė Kauno pilies bokšto Vėtrungės projektą, o Kauno įmonės „Restauracija“  meistrai,   pagamino Vėtrungę iš plieno bei žalvario.

vetrunge0001

Dabar Kauno pilis atrodys taip:

 vetrungePilis0002

1361 metais pilis ir Kauno vardas pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. Šios datos įrašo iškėlimas virš atstatyto bokšto demonstruoja atkaklumą, nenugalimumą, faktinę kauniečių pergalę nepaisant vėlesnių pilies sugriovimų.

Vėtrungėje pavaizduotas LDK Kunigaikščio Kęstučio laikų karys, stilizuotas pagal asmeninį kunigaikščio antspaudą. Kaunas 1361 metų laikotarpiu priklausė Trakų kunigaikštystei, o jos valdovas Kęstutis Kauno pilies gynimą patikėjo savo sūnui – Kunigaikščiui Vaidotui.  Kęstučio ženklas yra tinkamas simbolis Kaunui.

Vėjo kryptį rodanti vėtrungė – tradicinis statinių, ypač karinės/gynybinės paskirties atributas, be kurio 2010 metais rekonstruoto bokšto siluetas yra nepilnas. Vėjų krypties rodymas  pilies statybos laikotarpio žmonėms aktualus buvo ne tik žemės ūkio reikalams bei vandens navigacijai, bet ir karyboje – teikė informaciją ginklų (strėlių, iečių) krypties korekcijai.

Vėtrungės įrengimo idėją rėmė „Pilies” draugija ir „Rotušės aikštės draugija”. Kauno deputatų klubo ir jo prezidento Kęstučio Ignatavičiaus iniciatyva Kauno miesto savivaldybė 2012 metais surengė konkursą, o istorijos ir paveldo specialistų komisija išrinko konkurso laimėtoją.  Vėtrungę  numatoma  iškelti  2013  metų  vasario 21 dieną arba kai leis orai.

Vėtrungės matmenys:  Stogo smailės viršūnės aukštis – 2960 cm; Vėtrungės stiebo aukštis virš stogo smailės: 2700 mm; Vėtrungės plotis: 1930 mm; Vėtrungės ilgojo sparno ilgis: 1410 mm – Žalgirio mūšio data.

Vėtrungė pristatyta miestelėnams Kauno Rotušėje vasario 7 d.

vetrungeRotuse02 vetrungeRotuse01

Autorius rodo skaidres ir viešai samprotauja visuomenės akivaizdoje Rotušėje.

1542.07.28 Rotušės statybos pradžia

Dailininko Augusto Ramono plakatas.

Kauno metrikos knyga, 411 įrašas: Rotušės pamatų mūrijimas

1542 viešpaties metais, liepos 28 dieną, t.y. švento Pantaleono dieną, tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos pagal vidutinį laikrodį garbingi ponai: Jokūbas Šulcas, vaitas; Fridrikas Karčakas (Karčys), naujas burmistras; Pranciškus Mačkovičius (Markevičius), burmisteras; Gerhardas Šlegelis (Šlegelis), tarybos narys, dabar pirmininkas; Stanislovas Stanas (Stunis), Kauno miesto raštininkas, – išvyko apžiūrėti mūrinės Rotušės pamatų, kuriuos jau Dievo vardu pradėjo kloti, dalyvaujant šio statinio prižiūrėtojams: Henrikui Blumkei, Kasparui Lubneriui, Simonui Gradauskui, kuriems pavestas šios Rotušės statybos darbas. Čia visi minėti ponai amžinam atminimui ir šio miesto garbei, pagal senų laikų paprotį, patalpino pirmame pamatų akmenyje, tiesiai čia kampe vaito kambario, padaryto vyriausio mūrininko Benedikto Choinovskio, vieną floriną (trisdešimt grašių) ir nuo savo šeimynų – vieną statinaitę midaus.

Kaunas City Metrica, record No. 411: Foundation of the Town Hall

In the year of Our Lord 1542, July 28th, on the day of St. Pantaleon, between 10 and 11 o‘clock by the middle clock, the right honourable lords: Vogt Jakobus Schulcz, Burgermaster elect Fridericus Korczacus, Burgemaster Franciskus Maczkowicz, President of the Council Erhardus Schlegel, also Town notary Stanislaus Stan have inspected the foundations of the Town Hall that were laid now for the Grace of Our God. Also the surveyors commissioned for the construction were present: Henrico Blumkije, Casparo Lubner, Simone Gradowskij. The above named lords, according to an ancient custom and to the glory of our City and for the perpetual commemoration here right under the corner of Vogt chamber made by the Chief stonemason Benedicto Choijnowskij have placed an inclusion of one florin (thirty groszy) and on behalf of Their families one barrel of mead.

(Some Yoda grammar, sorry. Ancient, though.)

Perimetro išlaisvinimas

1875 m. liepos 25 d. Dailininkas Napoleonas Orda. Akvarelė – Gatvė aikštės viduryje.

KPD vadovės komentaras: “Et, visokie laikai buvo, visaip žmonės važinėjo.“ Tai džiugina. Dabar vėl kitokie laikai, nei tarybmečiu, kai mašinų buvo reta, o aikštėje negalėjo būti jokio nacional-buržuazinio turinio: kavinių, renginių, tautos susirinkimų, visomeninių organizacijų, demokratijų, ar beprasmio sėdinėjimo, kaip ant Romos Scala di Spagna laiptų ar Sienos aikštės grindinio.

2011 m. Dailininkas Augustas Ramonas. Brėžinys. Nemokamai parengtas nesuderintas ir netobulas paruoštukas profesionalams.

Jei transportas negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs.  Rinktis reikia tarp skerso L formos  dviejų ar vienos krypties tranzitinio eismo arba privažiavimus užbaigti aklinais apsisukimo žiedais kampuose su išlaipinimo vietomis nepaeinantiems.  Aš asmeniškai siūlau išsaugoti Garliavos – Slabodkės trakto tranzitą ir neįrengti stotelių gerbiamų Maironies bei Valančiaus panosėse.

O kur kavinės, kioskai, scenos, fontanai? Kitose finansavimo laukiančiose schemose.

Maironio paminklo garbė

„Kauno dienos“ dėl „galimo griovimo“ apgautiems gedėtojams  įrengtos vietos protesto mitingui sekmadienį dėl lietaus liko neužimtos.

Dvi televizijos ir du laikraščiai mūru stojo prieš vienoje bendriems Kauno senamiesčio gerbūvio klausimams skirtoje konferencijoje pasakytą sakinio nuotrupą „mano nuomone, perkelti – galima“ ,  pasakytą apie Maironio paminklą.

Čia išplėstinis paaiškinimas – atskiroji asmeninė A. Ramono nuomonė. Plačiau pasisakyti pačioje konferencijoje neleido konferencijos laiko reglamentas 20 min/38 skaidrės, kurių 35 nesusijusios su nagrinėjama tema. Čia aiškinanamos aukščiau minimos „šventvagystės“ aplinkybės bei priežastys dailininko A. Ramono požiūriu:

1. Gedimino Jokūbonio paminklas Maironiui yra geriausia visų laikų lietuviška skulptūra.

2. Skulptūra buvo tobulai įderinta erdviniuose aplinkos tūriuose – pagyrimas architektui – ji „valdo“ visą skverą. Įtikinamai rodosi, kad čia negali būti nieko daugiau, nei skulptūrų, nei automobilių, nei jokių kitų mažųjų architektūros, skulptūros ar dizaino formų. 1977 metais svarstant pradinę paminklo pastatymo vietą, vienas pirmųjų sprendimų buvo – Literatūros muziejaus kiemas (tuomet buvo draudžiama sakyti – rūmų parkas). Sovietmečiu ir taip pernelyg tuščioje aikštėje nebuvo „ką dėti“, t.y. sovietinių naujažmogių kultūros kontekste senamiesčiui trūko konceptualaus turinio, nes nei bažnytinės, nei diduomenės ar turčių istorijos nebuvo galima viešinti. Ir kolaborantai, ir patriotai tuomet džiaugėsi, kad poeto skulptūroje nelabai atsispindi jo kunigystės ir valstybininko misija. Todėl ir „padėjo“ šią skulptūrą anuomet nebereikalingos autobusų stotelės vietoje. Čia ji tarnauja tobulai ir jos tarnavimo laikas gali būti net ilgesnis nei mūsų trapus valstybingumas. (Skulptūros mena įvairias išnykusias pasaulio  tautas ir kultūras).

3. Kad skulptūra yra „per didelė“ kai kurie profesionalai sakė ir prieš kelis dešimtmečius. Reprezentacinių fotografijų iškreiptoje perspektyvoje ištraukta į skvero priekį ji atrodo tarsi trijų aukštų namo dydžio (nors yra yra tik dviejų). Naujųjų laikų skulptoriai logiškai ir nesąmoningai lygiuodamiesi į didžiojo meistro didijį paminklą Kauno senamiestyje siūlo ne mažesnius dramblius-gigantus (M. Valančiaus paminklo faktas, 2011; A. Mackevičiaus paminklo konkursas, 2011).

4. Rotušės aikštė dūsta nuo tranzitinio ir parkuojamo transporto, kurio net ne biskį, o gerokai daugiau nei prie sovietų – aikštės projektavimo bei skulptūros patalpinimo metu. Nepavyksta suteikti prioriteto pėstiesiems. Tačiau, jei žmonės negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs (pagrįsta tarptautinių ir nacionalinių architektūros profesionalų urbanistų nuomonė). Kur parkuoti lietuvių labiau nei namai, krepšinis ir alus mylimus automobilius? – Rasti jiems vietą aikštėje ir greta, kompleksiškai projektuoti visą aikštę iš naujo, liečiant arba neliečiant Maironio skulptūrą ar kitas spontaniškai, kol yra laisvos vietos, atsirandančias skulptūras.

5. Dabartiniame „Maironio skvere“ galėtų būti automobilių ir autobusų apsisukimo, žmonių išlaipinimo vieta – nereikėtų važiuoti aplink visą aikštę pakraščiais. Iki paminklo pastatymo čia buvo miesto autobuso stotelė ir net degalinė. Padidėjus žmonių srautui, kaip yra dabar, vėl aktualu tapo žmones atvežti ir ypač išvežti vakare. „Maironio skvere“ galėtų būti kad ir požeminis parkingas, virš kurio – žalia pievelė su nedidelių skulptūrų parku.

6. Parkas vidiniame Maironies  1910 m. nusipirkto rūmo kieme yra garbinga ir iškilminga, kauniečių kultūrininkų mėgstama vieta, bene didesnė nei skveras. Čia ir galėtų rymoti ramybę spinduliuojantis G. Jokūbonio Maironis. Siručio bei Kurijos rūmų aplinka yra kilnesnė nei dabar menkaverčiai Maironį iš dviejų pusių supantys statiniai – pasibaisėtini Aplinkosaugos departamento biurai (prie kurių glaudžiasi murzini Lietuvos miškininkų džipai) bei XIX a. pašto arklidžių šoninė siena. Literatūros muziejaus rūmų parkas („Kauno dienos“ niekinamai vadinamas cit.:  „rakinamu kiemu“) dėl to galėtų būti geriau sutvarkytas ir galėtų būti daugiau lankomas, atviresnis visuomenei ir miesto svečiams. Pagarbos Maironiui rūmų parke būtų daugiau nei parkinge ar transporto žiede. 

7. Nuo arkikatedros iki Literatūros muziejaus parko dabar yra trys paminklai Maironiui: antkapinis (arkikatedra), skverinis (Rotušės aikštė) ir parkinis (Maironio sesers lėšomis rūmų parke pastatytas serijinės gamybos religinis kūrinys) . Oponuojanti „Kauno diena“ nurodo pavyzdžiu paminklus Mocartui Vienoje – neva kas 20 metrų. Tačiau ar tiek reikia?

8. Maironio kilnojimas labai brangiai kainuotų ir įvyktų negreit arba niekada. Kauniečiai neapsisprendžia nuimti 8 (o kiek reikia?) LTSR herbų nuo LDK Vytauto tilto, kur jau čia granito gigantus stumdyti. Akivaizdu, šią tolimos ateities viziją įgyvendinti šansų nedaug, tačiau svajoti A. Ramonui neuždrausi. Ir nieko nepakeitus, išlieka galimybės svajoti Rotušės aikštės kavinaičių terasose, vis trumpėjančiais laiko ir erdvės tarpais tarp smarvės ir triukšmo, kuriuos kelia rytinis, pietinis ir vakarinis Garliavos-Vilijampolės (Slabodkės) tranzitas.

9. Ar pagrįstai„Kauno diena“ skatina ginti Maironio garbę nuo Rotušės aikštės draugijos ir K. Ignatavičiaus? Rotušės aikštės draugija  ir K. Ignatavičius 2011.06.29 pirmą kartą išgirdo apie A. Ramono pasiūlytą galimybę perkelti Maironį į parką, ir neturi nuomonės šiuo klausimu. A. Ramonas konferencijos metu aiškiai pasakė, kad jo asmenine nuomone  t.y. „mano nuomone, galima perkelti“, ir nieko daugiau, – tai įrodo konferencijos garso įrašas. Deja, A. Ramonas tarp konferencijos pranešėjų „Kauno dienos “ publikacijoje nepaminėtas. Vietoje jo, cituojami neegzistuojančio asmens Audriaus Staramonio paistalai, kuriamas agresyviai tautos garbės atžvilgiu nusiteikusios gaujos (kurioje neva dalyvauja ir premjeras Kubilius) mitas. Neegzistuojančių asmenų teiginius  nelengva paneigti.

10. Kodėl man šiandien prireikė kalbėti apie tokį dešimtaeilės svarbos klausimą? Dėl dviejų priežasčių: 1. dėl melagingos publikacijos nurodžiusios, kad Draugijai neva nėra nieko svarbiau, kaip atimti garbę Maironiui ; 2. Argumentuoti skulptūrų išdėstymo koncepcijos Kaune trūkumą – nauji skulptoriai neturėdami aiškios projektavimo užduoties, siūlo naujus gigantus keisčiausiose vietose, o savivaldybė švaisto pinigus tokiems konkursams.  Premjero siūlyta  vieta  Valančiaus paminklui ką tik spontaniškai užimta nuostabiu skulptoriaus A. Vauros sukurtu bareljefu Valančiui ant namo sienos. Ar tai jau būtų “dviejų  Valančių“ taškas?

11. Žiniasklaidos tikslai ir pasiekti rezultatai paaiškėjo po mėnesio ir vėliau:

a) po mėnesio Valančiaus paminklo vietą siūlantis/komentuojantis premjeras buvo nušvilptas Kauno sporto rūmuose – kaip rašo laikraščiai  (liudininkai sako, kad švilpimas buvo įrašytas);

b) demokratijos daigeliai sutrypti – nesankcionuota visuomeninė vietinės bendruomenės organizacija sukompromituota;

c) įgyvendintas ketvirtosios valdžios principas – valdyti tautą informacijos iškraipymo ir klastojimo būdu;

d) šalutinis rezultatas (tiksliau priemonė pirmiau minėtiems rezultatams pasiekti) toks – vieno nereikšmingo asmens reputacijos bei tam tikrų jo karjeros perspektyvų sunaikinimas: žiniasklaidos apkvailintas vicemeras S. Buškevičius TV3 žinių eteryje vadino dailininką A. Ramoną „Kauno bei kultūros prašalaičiu, siekiančiu viską kas šventa Lietuvai tame tarpe  Gedimino kalną padengti alaus kioskais“, o kitas autoritetingas blaivybės draugijos atstovas tame pačiame TV reportaže siūlė A. Ramonui „viešai eiti atsiprašymo žygį keliais per Laisvės alėją“. Dailininkas A. Ramonas sulaukė TV reportažus mačiusių jo artimųjų ir kitų asmenų priekaištų dėl žiniasklaidos šventraščiuose aiškiai nurodytų aiškaus pamišimo požymių.

e) Po pusės metų tas pats vicemeras šiuo pačiu Maironio stumdymo kazuso pagrindu nubraukė A. Ramonui „Gerumo kristalo“ (stiklas kažkoks) nominaciją;

f) padidėjo „Kauno dienos“ prestižas tautos ir kitų su ja bendradarbiaujančių žiniasklaidos priemonių akyse, piliečiai galėjo pasimėgauti nors ir fiktyviais, tačiau plačiąja prasme pozityviais jausmais dėl  pareikšto budrumo nacionalinės garbės atžvilgiu bei teisingumo įgyvendinimo.

g)  2013 metais Kauno miesto savivaldybė, atsižvelgusi į šioje konferencijoje A. Ramono pristatytas Rotušės aikštės funkcines problemas ir į vėliau jos pagrindu Rotušės aikštės draugijos vardu A. Ramono surašytą laišką, ištaškė 50 000 litų architektų Rotušės aikštės vizijos konkursui, kurio rezultatai gan apgailėtini.

P.s.: Kauno dienos redaktorės pavaduotojas A. A. atsisakė spausdinti melų paneigimą ir siūlė vietoj to spausdinti Draugijos atsiribojimą nuo Staramonio (Ramono), kas ir buvo padaryta; žurnalistė praktikantė, kurios straipsnis buvo paskelbtas KD vedamajame puslapyje (aiškiai be redaktorių žinios) – nebedirba, verkė “supratusi ką padarė“; KD redaktorė neoficialiai atsiprašė vieno Draugijos nario (ne A. Ramono) – vienu ž0džiu, vsio čysto, jokių juodųjų technologijų.

Pažymėtina, kad nuo žiniasklaidos savininkų tai nepriklausė, tiesiog šis epizodas tėra vietinė (Kauninė) A. Ramono antrosios profesijos brolių žurnalistų iniciatyva, atsiradusi visiškai nemokamai – dėl vien iš juos kamuojančio pusbadžio sukilusių haliucinacijų apie skaldymo, valdymo bei dergimo malonumus. Pats nuolat neprivalgantis A. Ramonas puikiai žino, kad panašus adrenalinas yra puiki skurdžiams atgaiva, tačiau taip žemai dar nėra puolęs.

Tyrieji šaltiniai:

http://radraugija.wordpress.com/2011/06/30/ivyko-rotuses-aikstei-skirta-konferencija/

http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/maironiui-per-daug-garbes-rotuses-aiksteje-361313

www.tv3play.ltplay/250035

http://tv.lrytas.lt/index.php?cid=19&item_id=48&active=5809

http://kauno.diena.lt/dienrastis/nuomones/draugija-iskelti-skulpturu-nereikalaujame-361540#axzz24WCrC7Mk

Batuotas Katinas

Apsirengęs savo 1774 metų kostiumu, kurį vadinu „Batuotas katinas“ 2010.06.08 Rotušėje Kauno šviesuomenei pristačiau knygą „Kauno Rotušė 1542-2010“, knygos autorius Rimantas Šermukšnis (dešinėje).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Malonu vaikščioti po savo dėdės architekto Henriko Raugalo (mano tėvo brolio, 1939 – 2002) sukurtą interjerą. Minėtoje knygoje apie Rotušės restauravimą 1972 m. visų projektų autoriaus, savo kaimyno architekto (Kulautuvos miestelyje, Šermukšnių g.) autorius-restauratorius nė nepaminėjo. Neva viską padarė patys statybininkai-drožėjai-restauratoriai. Kažkuria prasme.

Dar daugiau info: Ką veikia Rotušės aikštės dailininkas?

 

Patraukti Maironį

Kaune 220 metrų atstumu yra 3 paminklai Maironiui:  prie Arkikatedros ir prie Masalskio rūmų – Maironio muziejaus, ir Maironio muziejaus kieme. Pirmasis – netobulas, nors žavus savo primityvoka  stilizacija. Antrasis yra tobulas skulptoriaus ir architekto darbo vaisius, kurį ir nutariau patraukti ir sumažinti arba tik patraukti į aikštės gilumą ar net jo pirmiausia užmanytą vietą – gerbiamo poeto vardo literatūros muziejaus kiemelį. Trečiasis paminklas yra Maironio sesers užsakytas tipinis masinės gamybos betoninis angelas, kuris tobulai įaugo į pagyvenusio parko aplinką. Ypač gražiai atrodo rudenį –  gamtos ir estetikos klasika, kurią lyg ir siūlo išdraskyti Rotušės aikštės dailininkas.

Būtent šioje vietoje galėtų rymoti G. Jokūbonio Maironis. Pačiu išdrąskymo faktu būtų patenkinti kultūros modernistai, o klasikos harmonistai (kurių priekiniame tarpe esu) apsipras per 2-3 metus užžėlus samanėlėms takelio grindinio tarpeliuose.

Kauniečių laukia dovana – nuo seno žirgus, vežėčias  ir karietas mylintiems lietuviams atsiras vieta pastatyti MAŠINĄ nacionaliniu, urbanistiniu ir praktiniu (retai sutampa) požiūriu arteriniame Garliavos-Slabodkės Trakte. Parkavimo aikštelė galėtų būti įleista į žemę apie 2 – 3 metrus, kad vežėčios ir karietos nemaišytų žvelgti į vertingą vyskupo Masalskio rūmų architektūrą (Maironies nusipirktą už Maskvoje surinktus Lietuvių pabėgėlių šalpos fondo pinigus).

Dėl įleidimo į žemę. Kultūrinio požeminio sluoksnio autoritetas N. 1 yra gerbiamas Žalnierius. Kaip jis pasakys taip ir bus.  Rotušės aikštės dailininko požiūriu – pievelė irgi gerai.

P.S. Maironies patraukimas nėra kokia svetimšalio dailininko (AR) užgaida. Tokia būtinybė atsirado planuojant Jų didenybių Pėsčiųjų ir Transporto srautus ir siekiant grąžinti aikštę kauniečiams, nes dabartinė padėtis užsmaugė perimetrą visai – mašinos važiuoja ir stovi pačiais pakraščiais, o aikštė lieka tuščia. Reta pasaulyje  žiedinio eismo  pavyzdžių senamiesčio aikštėse.  (Žiedinio eismo salose ūkinė ir pramoginė veikla draudžiama).

 

Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?

2009.12.07 Architektų salėje Kaune įvyko visuomenei skirtas Nemuno salos konkursui pateiktų 20 projektų aptarimas. Informacija apie konkursą.

3 intelektualiu nuovargiu alsuojantys recenzentai apibūdinto visus 20 projektų +/- kriterijais ir subtiliai argumentavo asmenines preferencijas. Profesinės bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovaujama visuomenė liko sužavėtai nuščiuvusi ir negaišino auditorijos priekabingais klausimais, nepaisant nuolatinių neprilygstamojo konferansje-impresarijaus A. Karaliaus paraginimų.

Nežmoniškos apimties vizijų pristatymui sklandžiai pasibaigus (per 2,5 val), pasisakė keli balsai, tarp jų ir tūlas dailininkas A. Ramonas. Štai jo tekstas:

1.    Vakaras (šioje salėje visuomet vakaras) kelia stiprias literatūrines asociacijas su:

a) Aizeko Azimovo „Fundacija“ – dėl proporcingai smarkiai dominuojančios futuristinės techno civilizacijos vizijos, kurios adeptai atsisako vietos tapatybės ir kuria „išskridimo į geresnius tolius“ planus. Architektūros meno veteranai ir naujokai vienu atveju teikia 1914 m. paskelbto italų architektų futuristų manifesto inspiruotus dirbinius, visiškai atitinkančius dėl madų ciklo pasikartojimo 5-6 dešimtmetyje įvykusį mokslinės fantastikos literatų proveržį, o kitu atveju – teikia nežemiškos civilizacijos estetikos (antiestetikos) kataklizminius vaizdinius;

b) Umberto Ecco „Fuco švytuoklėje“ aprašyta fiktyvia leidykla, besipelnančia ne iš knygų pardavimo, o iš pačių autorių investicijų.

Milžiniškas, milijonų vertas šiam konkursui sukurtų projektų autorių darbas stebina neproporcingai dideliu paklydimų kiekiu. To priežastis tikriausiai yra netikslus konkurso sąlygų formulavimas. Tarsi minėtoje fiktyvioje leidykloje, gabiai formuluotus tačiau neartikuliuotus Kauno ir kauniečių atžvilgiu projektus autoriai įgyvendino už savo pinigus, loterijos principu tikėdamiesi atlyginimo iš 50 000 lt premijinio fondo.  Pinokio pinigų medžio loterija?

2.    Meninis daugumos projektų lygis yra žemas. Ne visi architektai yra menininkai. Savo ultrakompleksiškame išsilavinime dažnas jų per mažai skyrė dėmesio estetikai. To pasekmė: spalvinis daltonizmas, proporcijų neišmanymas, klaidinančios šviesotamsos ir linijų efektų naudojimas vizualizacijose. Yra pastebėta, kad negabūs menui žmonės paguodai linkę įgyti architekto išsilavinimą. Reikėtų drausti dailinio ir meno istorijos išsilavinimo spragų turintiems žmonėms kurti urbanistinės būties bei kultūros koncepcijas. Net Bauhauzo korifėjams prieškariu emigravusiems į JAV tebuvo leista braižyti groteles vietinių architektų dirbtuvėse. (Mat dėl kalbos barjero šie vargiai prilygo 5-mečiams vaikams). Dabartinių architektūrinių kompiuterinių vizualizacijų lygis pagerėjo lyginti su buvusiu prieš penketą metų, tačiau tebėra nepakankamas – tebeklaidina visuomenę, užsakovus ir net pačius architektus.

3.    Vietos tapatybės paklydimai kyla iš 3 šaltinių:

a) Užsakovas nesuformulavo užduoties – ko nori;

b) architektai įpratę projektuoti Marsui, mėnuliui, Teksasui – skatinami dar skurdesnės fantazijos užsakovų ir patys nejaučia jokio ryšio su žeme po kojomis;

c) žmonijos, ypač tamsesnio proto lietuvių, kultivuojamas skėrių/termitų instinktas – nukankinus vieną plotą eiti kitur.

Šiandien Kaunas yra labai mažai urbanizuotas miestas: nepakankamai arba netinkamai yra urbanizuota Laisvės alėja, senamiestis. Dėl nuolat netinkamai organizuotos urbanistinės aplinkos žmonės bėga tolyn nuo miesto ir kuriasi satelitiniuose priemiesčiuose – beveidėse buveinėse-termitynuose, kuriose vietos tapatybės nebėra, kaip ir skirtumo tarp Teksaso, Minsko, ar kitų kultūrinei tapatybei nereiklių zonų. Atrodo, kad Nemuno salos konkurso paskelbimą kai kurie architektai tiesiogiai interpretavo kaip staigų dar vienos anoniminės niekieno žemės atsiradimą, įvykusį dėl sunkmečiu palūžusios valdžios nuolankumo. Viename projekte recenzento mandagiai pavadintas „posesijomis“ sprendimas iš tiesų yra eilinė sodų bendrijos urbanizmo apraiška. Sodų bendrijos nėra sovietų išradimas, tokių teko matyti ir prie Miuncheno, ir prie Kopenhagos, ir prie Strasbūro. Analogiškame Kauno „Lituanikos“ civilizavimo konkurse tokių sodybinių bendrijų variantų pasiūlymų buvo net keletas. Tai skėrių filosofija.

Jei būčiau miesto tėvas, teikčiau užsakymą sukurti žaliąją zoną su sporto ir rekreacijos infrastruktūra. Senamiestyje ir centre gyventojams nėra kur žaisti krepšinio išskyrus 1 savadarbę lentą santakoje ir jėzuitų gimnazijos kiemą – viso 3 krepšiai. Ar tai krepšinio sostinė? Ar tik žalgiriečiai nebus marijampoliečiai ir alytiškiai?

Jei būčiau NT investuotojas, statyčiau dangoraižius butus ir biurus – kol žmonės nesusiprato, kad jau keletą metų galima dirbti kompiuteriu/internetu vietinėse bei tarptautinėse rinkose iš namų arba Palangos pliaže, arba ant žolės Nemuno saloje. Pagal konkursinę produkciją nesimato, kas ir ką užsakė. Tikras „BELEKO“ ar vadinamosios „Idėjų laisvės“ triumfas.

Esant daugybei nepanaudoto ploto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje kultūrinių, administracinių ir gyvenamųjų infrastruktūrų iškėlimas į tarsi staiga atsiradusią salą būtų žalingas. Vyriausioji šalies apskaitininkė Ingrida sako, kad 2010 metais neturėtume pradėti nė vieno investicinio projekto. Vietinė savivaldybė irgi džiaugsis galėdama išvengti zuokinio mąstelio apyvartų.

Tačiau įdomu pasvarstyt, sako konkurso organizatoriai ir dalyviai, kaip ten būtų XXII amžiuje, jei tokios galimybės atsirastų. Taip esą kultivuojamas nepriklausomas kūrybinis protas.

Tai panašu į didžiai kultūringą idėjų puotą ir taip graudžiai gražu, kad net atsirado rėmėjų sudariusių 50 tūkst. premijinį fondą. Tai taip pat yra panašu į nors ir  savitikslę, tačiau teisėtą ekonominę veiklą griežtai reglamentuojamą LR įstatymais: viešojo pirkimo procedūra, vokų atplėšimas, visuomenės informavimas,  recenzija, komisija, premija, užmarštis.

Kitoms kūrėjų grupėms tokie savišvietos vakarai taip dosniai nefinansuojami. Elektrikai ir dažytojai taip pat galėtų rengti XXII amžiaus idėjų konkursus savo srityse, o premijas gauti jau šiandien.

Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė“ buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, brilijantų kontrabandistų (tarpukario tradicija), KGB, GRU, CŽV, Mosado ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m. eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro“ nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Pakankamai proto prašviesėjimui užsienyje praleidusi Vijole Arbas objektyviai replikuoja praeities sentimentų svaigaluose prigėrusiems kultūrininkams: “Tulpė? Ten buvo pasibaisėtina maisto kokybė ir šlykštus aptarnavimas“.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto_Kaunas_2

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.

Pilies gatvė

Vilnius_pilies2_px500 Vilnius, Pilies gatvė, su valdovų bokštu tolumoje. Kairėje, vietoje didžiausios senamiesčio architektūrinės šunvotės – 1980 m. ryšininkams  pastatyto namo su matrioškų arkada pavaizduotas muliažas – eilinis namukas, koks turėtų ar galėtų būti.

Architektūra nėra menų motina

Logikos etiudas. Architektūra nėra menų motina dėl mažiausiai 3 priežasčių:

1. Architektūra ne visuomet sukuria erdvę/terpę meno kūriniams. (Reiškia – nesukuria. Tiesioginės priklausomybės nėra.) Vištos/kiaušinio principas rodo, kad višta nėra vieta kiaušiniams laikyti. Taip pat abejonių kelia klausimas ar višta yra kiaušinių motina (greičiau – viščiukų).

2. Architektai ne visuomet yra menininkai. Dailinis, estetikos ir kultūros paveldo srities architektų išsilavinimas dažniausiai yra dešimteriopai skurdesnis nei dailininkų, menotyrininkų, kultūros istorikų, paveldosaugininkų. Kuomet architektai yra menininkai, dažnai tai jie tokiais būna kitų menininkų sąskaita. Pvz. architektas kuria interjero spalvas, dekorą, fasadų stilizacijas eksterjere (kažkodėl dažniausiai alogiškus mondrianizmus). Niekas nėra girdėjęs apie JAV ir Europoje dažną interjero dekoratoriaus profesiją Lietuvoje – todėl, kad šį darbą atlieka architektai arba kiti nuo savo profesijos nutolę stilistai-specialistai: kirpėjos, siuvėjos ir pan.

3. Architektūros kūriniai ne visuomet yra meno kūriniai. Priklausomai nuo laikmečio madų, pvz. dabar, tuo didžiuojamasi. Giotto, Mikelandželo, Leonardo da Vinci, Diurerio, Morisso architektūros bei urbanistikos kūriniai buvo ir meno kūriniai, tačiau į menų motinos kategoriją nepretendavo.

Romantizuoti idealistiniai pareiškimai apie architektūros buvimą menų motina kildavo tik akademistinių kultūrinių laikotarpių metu (renesanso, XVIII pab.-XIXa. klasicizmų, istorizmo, fašizmo ir stalinizmo laikotarpiais). Tokiais laikotarpiais galiodavo stilistinių, estetinių ir moralinių vertybių hierarchijos, o dabartiniam laikotarpiui tai nebūdinga. Dabar šį šūkį apie architektūrą motiną beprisimena dažniausiai tik šiek tiek praprusę žurnalistai (praprusimas – sovietinis paveldas) ir baksnoja juo imdami interviu iš architektų ar menininkų.

Panašu, kad Tėvystės fenomenas kyla ne iš disciplinos savaime, o iš asmenybės ar asmenų grupės pajėgios sukurti bei įdiegti ideologiją ir hierarchinę estetikos sistemą (Vitruvijus,  Mikelandželas, U. Boccioni, Gebelsas, kt.).

Jei labai reikia, tai Menų motina yra GRAFIKA (Technine prasme).  Šia pirmine raiškos priemone naudojasi piešėjai, rašytojai, grafomanai, grafikai, grafitistai, neandertaliečiai, architektai ir kitokie menininkai. Grafika naudojasi net krepšininkai ir kitokie sportininių kovų menininkai braižydami užpuolimo bei gynybos schemeles.

P.S. Šiandien, ir daugumą kitų dienų, architektai yra pažangiausia socialinė visuomenės grupė. Išsilavinimo ir socialinės veiklos universalumu architektai lenkia medikus, finansininkus, dar labiau – politikus. Tėvystės potencialas akivaizdus. Ypač palankus istorinis momentas šiandien kuriam nors architektūros menininkui tapti menu TĖVU, kai dailininkai yra nusišalinę nuo miestovaizdžio bei aplinkos estetikos (dirba psichoterapeutais arba ligoniais).

PPS. Sveikinu ir IT architektus (programuotojus bei administratorius), bei 3 Matricos serijoje pasirodžiusį lietuvių kilmės „Viso ko“ architektą.

Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

inkaras3 Lietuviai nekenčia vandens kaip velnias kryžiaus. Žinoma, daugumas pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, ant lieptelio kojas nukorus pasėdėti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Toliau skaityti “Liaukitės gręžti miestus į upes.“

Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.“

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų. 

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje tegali sakyti: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū“ ir pan. Tai gimininga rusų literatūros herojaus Gerasimo ir MuMu pokalbiui (Tragiška istorija – senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, sovietmečio ar kitokios priespaudos suformuoto lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

Su šiuo visiškai sutinka gerbiamas V. Jauniškis  – tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, straispnyje „Gameover“: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui“.

Patraukite Gediminą

Karaliaus Gedimino paminklas užstoja Valdovų rūmus. Šis kūrinys pastatytas prieš rūmų atstatymą, o dabar reikėtų jį patraukti į parko gilumą apie 100 metrų.

Vilniaus miestovaizdis 2

Publikuota: žurnalas „Archiforma“ 2005, Nr. 1/2
Augustas RAMONAS, dailininkas (miestovaizdinkas)

MIESTOVAIZDŽIAI IR ARCHITEKTŪRINIAI STILIAI

Vilniaus miesto vaizdų yra daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestelėnų grupės – valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų – geografinis žiūros taškas ar metų laikai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 2“

Vilniaus miestovaizdis 1

Publikuota: „Respublikos“ priede „Pastogė“ 2005-05-19
Augustas RAMONAS, dailininkas ir dailėtyrininkas

GERI URBANISTINIAI LINKĖJIMAI ARCHITEKTAMS IR VALDININKAMS

Pastaruoju metu verda karštos diskusijos dėl sostinės senamiesčio, nenusakomu greičiu kylančių aukštų stiklinių statinių, žalojamo miestovaizdžio paveldo. Nuomonės nuolat kertasi, o pykčio strėlės vis lekia į dešinįjį Neries krantą, kurio lygumas kaip ir puikiąsias Vilniaus kalvas kairiajame krante sutvėrė pats Aukščiausias Architektas. Geresnės takoskyros senovei ir naujovei būti negali.

Didžiausia Rytų Europoje Vilniaus senamiestis yra nepaprastai sudėtingo urbanistinio plano palyginti su Ryga, Paryžiumi ar Berlynu.

Man ir kitiems miesto peizažo dailininkams ypač nepatogūs siaurų ir lenktų Vilniaus gatvelių labirintai, kuriuose vieni statiniai nuolat užstoja vieni kitus, aštrios karnizų įstrižainės nejaukiai raižo paveikslo dangų. Dažnai vienu metu į „kadrą“ tepatenka 1,5 namo. Piešti, komponuoti Vilniaus gatvėse sunku. Gal būtent todėl miesto peizažo dailininkų kategorija beveik išnyko, o jei ir matote miestą piešiančius asmenis – tai be abejonės yra užduotį atliekantys studentai arba klajojantys svetimšaliai. Toliau skaityti “Vilniaus miestovaizdis 1“