Perimetro išlaisvinimas

1875 m. liepos 25 d. Dailininkas Napoleonas Orda. Akvarelė – Gatvė aikštės viduryje.

KPD vadovės komentaras: “Et, visokie laikai buvo, visaip žmonės važinėjo.“ Tai džiugina. Dabar vėl kitokie laikai, nei tarybmečiu, kai mašinų buvo reta, o aikštėje negalėjo būti jokio nacional-buržuazinio turinio: kavinių, renginių, tautos susirinkimų, visomeninių organizacijų, demokratijų, ar beprasmio sėdinėjimo, kaip ant Romos Scala di Spagna laiptų ar Sienos aikštės grindinio.

2011 m. Dailininkas Augustas Ramonas. Brėžinys. Nemokamai parengtas nesuderintas ir netobulas paruoštukas profesionalams.

Jei transportas negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs.  Rinktis reikia tarp skerso L formos  dviejų ar vienos krypties tranzitinio eismo arba privažiavimus užbaigti aklinais apsisukimo žiedais kampuose su išlaipinimo vietomis nepaeinantiems.  Aš asmeniškai siūlau išsaugoti Garliavos – Slabodkės trakto tranzitą ir neįrengti stotelių gerbiamų Maironies bei Valančiaus panosėse.

O kur kavinės, kioskai, scenos, fontanai? Kitose finansavimo laukiančiose schemose.

Reklama

Maironio paminklo garbė

„Kauno dienos“ dėl „galimo griovimo“ apgautiems gedėtojams  įrengtos vietos protesto mitingui sekmadienį dėl lietaus liko neužimtos.

Dvi televizijos ir du laikraščiai mūru stojo prieš vienoje bendriems Kauno senamiesčio gerbūvio klausimams skirtoje konferencijoje pasakytą sakinio nuotrupą „mano nuomone, perkelti – galima“ ,  pasakytą apie Maironio paminklą.

Čia išplėstinis paaiškinimas – atskiroji asmeninė A. Ramono nuomonė. Plačiau pasisakyti pačioje konferencijoje neleido konferencijos laiko reglamentas 20 min/38 skaidrės, kurių 35 nesusijusios su nagrinėjama tema. Čia aiškinanamos aukščiau minimos „šventvagystės“ aplinkybės bei priežastys dailininko A. Ramono požiūriu:

1. Gedimino Jokūbonio paminklas Maironiui yra geriausia visų laikų lietuviška skulptūra.

2. Skulptūra buvo tobulai įderinta erdviniuose aplinkos tūriuose – pagyrimas architektui – ji „valdo“ visą skverą. Įtikinamai rodosi, kad čia negali būti nieko daugiau, nei skulptūrų, nei automobilių, nei jokių kitų mažųjų architektūros, skulptūros ar dizaino formų. 1977 metais svarstant pradinę paminklo pastatymo vietą, vienas pirmųjų sprendimų buvo – Literatūros muziejaus kiemas (tuomet buvo draudžiama sakyti – rūmų parkas). Sovietmečiu ir taip pernelyg tuščioje aikštėje nebuvo „ką dėti“, t.y. sovietinių naujažmogių kultūros kontekste senamiesčiui trūko konceptualaus turinio, nes nei bažnytinės, nei diduomenės ar turčių istorijos nebuvo galima viešinti. Ir kolaborantai, ir patriotai tuomet džiaugėsi, kad poeto skulptūroje nelabai atsispindi jo kunigystės ir valstybininko misija. Todėl ir „padėjo“ šią skulptūrą anuomet nebereikalingos autobusų stotelės vietoje. Čia ji tarnauja tobulai ir jos tarnavimo laikas gali būti net ilgesnis nei mūsų trapus valstybingumas. (Skulptūros mena įvairias išnykusias pasaulio  tautas ir kultūras).

3. Kad skulptūra yra „per didelė“ kai kurie profesionalai sakė ir prieš kelis dešimtmečius. Reprezentacinių fotografijų iškreiptoje perspektyvoje ištraukta į skvero priekį ji atrodo tarsi trijų aukštų namo dydžio (nors yra yra tik dviejų). Naujųjų laikų skulptoriai logiškai ir nesąmoningai lygiuodamiesi į didžiojo meistro didijį paminklą Kauno senamiestyje siūlo ne mažesnius dramblius-gigantus (M. Valančiaus paminklo faktas, 2011; A. Mackevičiaus paminklo konkursas, 2011).

4. Rotušės aikštė dūsta nuo tranzitinio ir parkuojamo transporto, kurio net ne biskį, o gerokai daugiau nei prie sovietų – aikštės projektavimo bei skulptūros patalpinimo metu. Nepavyksta suteikti prioriteto pėstiesiems. Tačiau, jei žmonės negalės atvažiuoti į aikštę – aikštė mirs (pagrįsta tarptautinių ir nacionalinių architektūros profesionalų urbanistų nuomonė). Kur parkuoti lietuvių labiau nei namai, krepšinis ir alus mylimus automobilius? – Rasti jiems vietą aikštėje ir greta, kompleksiškai projektuoti visą aikštę iš naujo, liečiant arba neliečiant Maironio skulptūrą ar kitas spontaniškai, kol yra laisvos vietos, atsirandančias skulptūras.

5. Dabartiniame „Maironio skvere“ galėtų būti automobilių ir autobusų apsisukimo, žmonių išlaipinimo vieta – nereikėtų važiuoti aplink visą aikštę pakraščiais. Iki paminklo pastatymo čia buvo miesto autobuso stotelė ir net degalinė. Padidėjus žmonių srautui, kaip yra dabar, vėl aktualu tapo žmones atvežti ir ypač išvežti vakare. „Maironio skvere“ galėtų būti kad ir požeminis parkingas, virš kurio – žalia pievelė su nedidelių skulptūrų parku.

6. Parkas vidiniame Maironies  1910 m. nusipirkto rūmo kieme yra garbinga ir iškilminga, kauniečių kultūrininkų mėgstama vieta, bene didesnė nei skveras. Čia ir galėtų rymoti ramybę spinduliuojantis G. Jokūbonio Maironis. Siručio bei Kurijos rūmų aplinka yra kilnesnė nei dabar menkaverčiai Maironį iš dviejų pusių supantys statiniai – pasibaisėtini Aplinkosaugos departamento biurai (prie kurių glaudžiasi murzini Lietuvos miškininkų džipai) bei XIX a. pašto arklidžių šoninė siena. Literatūros muziejaus rūmų parkas („Kauno dienos“ niekinamai vadinamas cit.:  „rakinamu kiemu“) dėl to galėtų būti geriau sutvarkytas ir galėtų būti daugiau lankomas, atviresnis visuomenei ir miesto svečiams. Pagarbos Maironiui rūmų parke būtų daugiau nei parkinge ar transporto žiede. 

7. Nuo arkikatedros iki Literatūros muziejaus parko dabar yra trys paminklai Maironiui: antkapinis (arkikatedra), skverinis (Rotušės aikštė) ir parkinis (Maironio sesers lėšomis rūmų parke pastatytas serijinės gamybos religinis kūrinys) . Oponuojanti „Kauno diena“ nurodo pavyzdžiu paminklus Mocartui Vienoje – neva kas 20 metrų. Tačiau ar tiek reikia?

8. Maironio kilnojimas labai brangiai kainuotų ir įvyktų negreit arba niekada. Kauniečiai neapsisprendžia nuimti 8 (o kiek reikia?) LTSR herbų nuo LDK Vytauto tilto, kur jau čia granito gigantus stumdyti. Akivaizdu, šią tolimos ateities viziją įgyvendinti šansų nedaug, tačiau svajoti A. Ramonui neuždrausi. Ir nieko nepakeitus, išlieka galimybės svajoti Rotušės aikštės kavinaičių terasose, vis trumpėjančiais laiko ir erdvės tarpais tarp smarvės ir triukšmo, kuriuos kelia rytinis, pietinis ir vakarinis Garliavos-Vilijampolės (Slabodkės) tranzitas.

9. Ar pagrįstai„Kauno diena“ skatina ginti Maironio garbę nuo Rotušės aikštės draugijos ir K. Ignatavičiaus? Rotušės aikštės draugija  ir K. Ignatavičius 2011.06.29 pirmą kartą išgirdo apie A. Ramono pasiūlytą galimybę perkelti Maironį į parką, ir neturi nuomonės šiuo klausimu. A. Ramonas konferencijos metu aiškiai pasakė, kad jo asmenine nuomone  t.y. „mano nuomone, galima perkelti“, ir nieko daugiau, – tai įrodo konferencijos garso įrašas. Deja, A. Ramonas tarp konferencijos pranešėjų „Kauno dienos “ publikacijoje nepaminėtas. Vietoje jo, cituojami neegzistuojančio asmens Audriaus Staramonio paistalai, kuriamas agresyviai tautos garbės atžvilgiu nusiteikusios gaujos (kurioje neva dalyvauja ir premjeras Kubilius) mitas. Neegzistuojančių asmenų teiginius  nelengva paneigti.

10. Kodėl man šiandien prireikė kalbėti apie tokį dešimtaeilės svarbos klausimą? Dėl dviejų priežasčių: 1. dėl melagingos publikacijos nurodžiusios, kad Draugijai neva nėra nieko svarbiau, kaip atimti garbę Maironiui ; 2. Argumentuoti skulptūrų išdėstymo koncepcijos Kaune trūkumą – nauji skulptoriai neturėdami aiškios projektavimo užduoties, siūlo naujus gigantus keisčiausiose vietose, o savivaldybė švaisto pinigus tokiems konkursams.  Premjero siūlyta  vieta  Valančiaus paminklui ką tik spontaniškai užimta nuostabiu skulptoriaus A. Vauros sukurtu bareljefu Valančiui ant namo sienos. Ar tai jau būtų “dviejų  Valančių“ taškas?

11. Žiniasklaidos tikslai ir pasiekti rezultatai paaiškėjo po mėnesio ir vėliau:

a) po mėnesio Valančiaus paminklo vietą siūlantis/komentuojantis premjeras buvo nušvilptas Kauno sporto rūmuose – kaip rašo laikraščiai  (liudininkai sako, kad švilpimas buvo įrašytas);

b) demokratijos daigeliai sutrypti – nesankcionuota visuomeninė vietinės bendruomenės organizacija sukompromituota;

c) įgyvendintas ketvirtosios valdžios principas – valdyti tautą informacijos iškraipymo ir klastojimo būdu;

d) šalutinis rezultatas (tiksliau priemonė pirmiau minėtiems rezultatams pasiekti) toks – vieno nereikšmingo asmens reputacijos bei tam tikrų jo karjeros perspektyvų sunaikinimas: žiniasklaidos apkvailintas vicemeras S. Buškevičius TV3 žinių eteryje vadino dailininką A. Ramoną „Kauno bei kultūros prašalaičiu, siekiančiu viską kas šventa Lietuvai tame tarpe  Gedimino kalną padengti alaus kioskais“, o kitas autoritetingas blaivybės draugijos atstovas tame pačiame TV reportaže siūlė A. Ramonui „viešai eiti atsiprašymo žygį keliais per Laisvės alėją“. Dailininkas A. Ramonas sulaukė TV reportažus mačiusių jo artimųjų ir kitų asmenų priekaištų dėl žiniasklaidos šventraščiuose aiškiai nurodytų aiškaus pamišimo požymių.

e) Po pusės metų tas pats vicemeras šiuo pačiu Maironio stumdymo kazuso pagrindu nubraukė A. Ramonui „Gerumo kristalo“ (stiklas kažkoks) nominaciją;

f) padidėjo „Kauno dienos“ prestižas tautos ir kitų su ja bendradarbiaujančių žiniasklaidos priemonių akyse, piliečiai galėjo pasimėgauti nors ir fiktyviais, tačiau plačiąja prasme pozityviais jausmais dėl  pareikšto budrumo nacionalinės garbės atžvilgiu bei teisingumo įgyvendinimo.

g)  2013 metais Kauno miesto savivaldybė, atsižvelgusi į šioje konferencijoje A. Ramono pristatytas Rotušės aikštės funkcines problemas ir į vėliau jos pagrindu Rotušės aikštės draugijos vardu A. Ramono surašytą laišką, ištaškė 50 000 litų architektų Rotušės aikštės vizijos konkursui, kurio rezultatai gan apgailėtini.

P.s.: Kauno dienos redaktorės pavaduotojas A. A. atsisakė spausdinti melų paneigimą ir siūlė vietoj to spausdinti Draugijos atsiribojimą nuo Staramonio (Ramono), kas ir buvo padaryta; žurnalistė praktikantė, kurios straipsnis buvo paskelbtas KD vedamajame puslapyje (aiškiai be redaktorių žinios) – nebedirba, verkė “supratusi ką padarė“; KD redaktorė neoficialiai atsiprašė vieno Draugijos nario (ne A. Ramono) – vienu ž0džiu, vsio čysto, jokių juodųjų technologijų.

Pažymėtina, kad nuo žiniasklaidos savininkų tai nepriklausė, tiesiog šis epizodas tėra vietinė (Kauninė) A. Ramono antrosios profesijos brolių žurnalistų iniciatyva, atsiradusi visiškai nemokamai – dėl vien iš juos kamuojančio pusbadžio sukilusių haliucinacijų apie skaldymo, valdymo bei dergimo malonumus. Pats nuolat neprivalgantis A. Ramonas puikiai žino, kad panašus adrenalinas yra puiki skurdžiams atgaiva, tačiau taip žemai dar nėra puolęs.

Tyrieji šaltiniai:

http://radraugija.wordpress.com/2011/06/30/ivyko-rotuses-aikstei-skirta-konferencija/

http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/maironiui-per-daug-garbes-rotuses-aiksteje-361313

www.tv3play.ltplay/250035

http://tv.lrytas.lt/index.php?cid=19&item_id=48&active=5809

http://kauno.diena.lt/dienrastis/nuomones/draugija-iskelti-skulpturu-nereikalaujame-361540#axzz24WCrC7Mk

Italijos profilaktika 2011

Niekur kitur nevažinėti išskyrus Italiją prisiekęs dailininkas sugebėjo ir šiemet ten patekti (Patekti be pinigų – kiekvieno smulkiaburžua svajonė, bet ne mano – anksčiau susimokėdavau, o šį kartą įsiskolinau nuščiuvusiems bendrakeleiviams 150 eurų).

 Monterrigioni

 Siena. (What’s wrong with Padre Giovanni’s nose?).

Švento Kazimiero kolegijos Romoje rektorius mosinjoras Petras Šiurys gavo dovanų Augusto Ramono sukurtą Bonos Sforzos geneologijos egzempliorių (Tai Italijos – Lietuvos istorinių ryšių konspektas) ir Žygimanto Senojo bei Bonos dvigubą portretą.

 Visiškai baltas Bari, ypač naktį.

 Bari Mikalojaus bazilikos jaučiai.

Plačiau: www.kaunas.lt  (aprašo eilinių kur pavalgyti ieškančių turistų potyrius)

Stilistas

Dailininkas Augustas Ramonas Kaune,  Karininkų Ramovėje, Lietuvos karališkosios bajorų sajungos Senatui skaitė pranešimą “Senovinio kostiumo apžvalga ir rekomendacijos“. (Gegužės 12-tą pagerintą šio pranešimo versiją pateikė Jotvingių kryžiaus riterių ordinui).

A. Ramonas įsitikinęs, kad lietuvių bajorų dabartinės reprezentacinės aprangos geriausias pavidalas, pranašiai išskiriantis lietuvius tarp kitų tautų, – kontušas, žiponas ir juosta. 1776 m. Lietuvos ir Lenkijos seimas nutarė standartizuoti bajorų aprangą ir aprangos spalviniais deriniasi identifikuoti vaivadijas. Nutarimas neatšauktas.

Į Milaną 1517 metais atvykę tartis dėl karaliaus Žygimanto vedybų su kunigaikštyte Bona Sforza Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai vietiniams pasirodė apsirengę pagal vengrišką madą. Vengrijos sostinė Buda XV amžiuje buvo pagrindinis renesanso kultūros sklaidos centrinėje ir rytų Europoje centras. Žygimantas jaunystėje Budos dvare renesanso kultūros sėmėsi trejus metus, kaip ir karalius Aleksandras.  Žygimanto pirmoji sutuoktinė buvo vengrė Barbora Šapolaj (Zapolyja), o ir dukrą Izabelę ištekino už vengrų karaliaus Jono Šapolajo. Taigi, vengriškoji įtaka Lietuvoje reiškėsi ir anksčiau (iki Batoro), ir vėliau.

A Propos: Jogailos dvare dėvėti Briuselio nėriniai.

Kauno Panemunė turi vėliavą ir herbą

Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje 2010.12.12 12 val. per sekmadienines mišias buvo pašventinta naujoji Panemunės bendruomenės vėliava.

Herbą ir Vėliavą sukūrė dailininkas Augustas Ramonas.

Laimingas zuikis

Šv. Mikalojaus atidarytame Kalėdiniame prekybos ir pramogų miestelyje Rotušės aikštės dailininkas Augustas Ramonas savaitgaliais piešia portretus ir prekiauja “Galerijos Balta“ suvenyrais, t.y. sėdi kioske arba stovi prie jo su žymiuoju kostiumu ir rodomąja lazdele. Išsigandę kauniečiai vargiai drįsta portretuotis pačiame pirmame aikštės kioskelyje, n0rs ten ir šilta . Dar neapžiūrėjus mugės ir Eglės – nelaikas užsiimti individualia prabanga ar terapija. Pas dailininką, tai kaip pas gydytoją ar kirpėją – reikia užmiršti aplinką ir astsiduoti savo malonumui ar fobijoms, todėl dažnas šį “prekybos tašką“ praleidžia.

Todėl dailininkas Augustas išrado “Laimingą zuikį“. Ant kiosko palangės padėtas visai gero vaiko dydžio zuikis skelbiamas Laimingu, o kauniečiai kviečiami jį paliesti arba paglostyti – kad prasidėtų Laimingi metai. Per du savaitgalius Laimingą zuikį paglostė apie 600 kauniečių.

Dailininkas su dideliu pasitenkinimu atstovauja Zuikio interesus ir atlieka socialinės psichologijos eksperimentą: Kokiems žmonėms laimė aktuali. Rezultatai kol kas 10/90 Laimės naudai.

Sausą matematiką toli praneša netikėtai pražystančios šypsenos iš niūrių bei sužvarbusių įvairių amžiaus grupių (3-63) subjektų.

Šv. Mikalojaus procesija

Gruodžio  5 dieną sekmadienį po mišių Šv. Mikalojaus portretas buvo išneštas iš Arkikatedros ir su Rotušės aikštės draugijos bei Kauno piliečių procesija palydėtas į Rotušę. Išsamiau: Kauno dienoje. Rotušėje Šv. Mikalojaus portretas buvo išstatytas apžiūrai Suolininkų salėje. Kauniečiams buvo dalijamas Augusto Ramono sukurtas atvirukas.

Atviruką Rotušės tarnautojai antspaudavo senuoju Kauno suolininkų antspaudu (1575 m.), atgamintu pagal Augusto Ramono projektą.

Aktorius Petras Venclovas atstovaujantis Šv. Mikalojų su palyda apėjo Rotušės aikštės Kalėdinį miestelį apžiūrėjo Eglę ir atidarė šventinius prekybininkų kioskelius.