Nauja istoriko Tomo Baranausko knyga – „Pabaisko mūšis“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, tiražas – tik 600. Viršelyje: Augusto Ramono Pabaisko mūšis.
Didžiųjų mūšių tarpe, man įdomiausias Pabaisko mūšis, 1435 m. – visų tuometinio pasaulio jėgų kova už LDK Vytauto palikimą, už savarankišką Lietuvos karalystę.
T. Baranausko Pabaisko mūšio interpretacija man patinka žymiai mažiau nei Jono Matuso, kurio įkvėptas šį mūšį piešiau. Anot Baranausko, mūšyje nedalyvavo jokios suinteresuotos Europos jėgos ir nebuvo srendžiamas joks Vytauto paveldo klausimas (teritorinis, sostinės, karūnos, atskirumo nuo Lenkijos) – neva vyko vietinis lietuvių susirėmimas, kurio baigtis priklausė nuo geresnių pažadų rusams. Mūšyje dalyvavo čekai, vokiečiai, armėnai, totoriai, rusėnai ir kt. Jo baigtimi Švitrigailos naudai buvo suinteresuotas ir popiežius (dėl rytų ir vakarų bažnyčių unijos), ir Šv. Romėnų imperijos imperatorius Zigmantas, Švitrigailos (taip pat Jogailos ir Vytauto) pusbrolis.
Augustas Ramonas 