Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?

2009.12.07 Architektų salėje Kaune įvyko visuomenei skirtas Nemuno salos konkursui pateiktų 20 projektų aptarimas. Informacija apie konkursą.

3 intelektualiu nuovargiu alsuojantys recenzentai apibūdinto visus 20 projektų +/- kriterijais ir subtiliai argumentavo asmenines preferencijas. Profesinės bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovaujama visuomenė liko sužavėtai nuščiuvusi ir negaišino auditorijos priekabingais klausimais, nepaisant nuolatinių neprilygstamojo konferansje-impresarijaus A. Karaliaus paraginimų.

Nežmoniškos apimties vizijų pristatymui sklandžiai pasibaigus (per 2,5 val), pasisakė keli balsai, tarp jų ir tūlas dailininkas A. Ramonas. Štai jo tekstas:

1.    Vakaras (šioje salėje visuomet vakaras) kelia stiprias literatūrines asociacijas su:

a) Aizeko Azimovo „Fundacija“ – dėl proporcingai smarkiai dominuojančios futuristinės techno civilizacijos vizijos, kurios adeptai atsisako vietos tapatybės ir kuria „išskridimo į geresnius tolius“ planus. Architektūros meno veteranai ir naujokai vienu atveju teikia 1914 m. paskelbto italų architektų futuristų manifesto inspiruotus dirbinius, visiškai atitinkančius dėl madų ciklo pasikartojimo 5-6 dešimtmetyje įvykusį mokslinės fantastikos literatų proveržį, o kitu atveju – teikia nežemiškos civilizacijos estetikos (antiestetikos) kataklizminius vaizdinius;

b) Umberto Ecco „Fuco švytuoklėje“ aprašyta fiktyvia leidykla, besipelnančia ne iš knygų pardavimo, o iš pačių autorių investicijų.

Milžiniškas, milijonų vertas šiam konkursui sukurtų projektų autorių darbas stebina neproporcingai dideliu paklydimų kiekiu. To priežastis tikriausiai yra netikslus konkurso sąlygų formulavimas. Tarsi minėtoje fiktyvioje leidykloje, gabiai formuluotus tačiau neartikuliuotus Kauno ir kauniečių atžvilgiu projektus autoriai įgyvendino už savo pinigus, loterijos principu tikėdamiesi atlyginimo iš 50 000 lt premijinio fondo.  Pinokio pinigų medžio loterija?

2.    Meninis daugumos projektų lygis yra žemas. Ne visi architektai yra menininkai. Savo ultrakompleksiškame išsilavinime dažnas jų per mažai skyrė dėmesio estetikai. To pasekmė: spalvinis daltonizmas, proporcijų neišmanymas, klaidinančios šviesotamsos ir linijų efektų naudojimas vizualizacijose. Yra pastebėta, kad negabūs menui žmonės paguodai linkę įgyti architekto išsilavinimą. Reikėtų drausti dailinio ir meno istorijos išsilavinimo spragų turintiems žmonėms kurti urbanistinės būties bei kultūros koncepcijas. Net Bauhauzo korifėjams prieškariu emigravusiems į JAV tebuvo leista braižyti groteles vietinių architektų dirbtuvėse. (Mat dėl kalbos barjero šie vargiai prilygo 5-mečiams vaikams). Dabartinių architektūrinių kompiuterinių vizualizacijų lygis pagerėjo lyginti su buvusiu prieš penketą metų, tačiau tebėra nepakankamas – tebeklaidina visuomenę, užsakovus ir net pačius architektus.

3.    Vietos tapatybės paklydimai kyla iš 3 šaltinių:

a) Užsakovas nesuformulavo užduoties – ko nori;

b) architektai įpratę projektuoti Marsui, mėnuliui, Teksasui – skatinami dar skurdesnės fantazijos užsakovų ir patys nejaučia jokio ryšio su žeme po kojomis;

c) žmonijos, ypač tamsesnio proto lietuvių, kultivuojamas skėrių/termitų instinktas – nukankinus vieną plotą eiti kitur.

Šiandien Kaunas yra labai mažai urbanizuotas miestas: nepakankamai arba netinkamai yra urbanizuota Laisvės alėja, senamiestis. Dėl nuolat netinkamai organizuotos urbanistinės aplinkos žmonės bėga tolyn nuo miesto ir kuriasi satelitiniuose priemiesčiuose – beveidėse buveinėse-termitynuose, kuriose vietos tapatybės nebėra, kaip ir skirtumo tarp Teksaso, Minsko, ar kitų kultūrinei tapatybei nereiklių zonų. Atrodo, kad Nemuno salos konkurso paskelbimą kai kurie architektai tiesiogiai interpretavo kaip staigų dar vienos anoniminės niekieno žemės atsiradimą, įvykusį dėl sunkmečiu palūžusios valdžios nuolankumo. Viename projekte recenzento mandagiai pavadintas „posesijomis“ sprendimas iš tiesų yra eilinė sodų bendrijos urbanizmo apraiška. Sodų bendrijos nėra sovietų išradimas, tokių teko matyti ir prie Miuncheno, ir prie Kopenhagos, ir prie Strasbūro. Analogiškame Kauno „Lituanikos“ civilizavimo konkurse tokių sodybinių bendrijų variantų pasiūlymų buvo net keletas. Tai skėrių filosofija.

Jei būčiau miesto tėvas, teikčiau užsakymą sukurti žaliąją zoną su sporto ir rekreacijos infrastruktūra. Senamiestyje ir centre gyventojams nėra kur žaisti krepšinio išskyrus 1 savadarbę lentą santakoje ir jėzuitų gimnazijos kiemą – viso 3 krepšiai. Ar tai krepšinio sostinė? Ar tik žalgiriečiai nebus marijampoliečiai ir alytiškiai?

Jei būčiau NT investuotojas, statyčiau dangoraižius butus ir biurus – kol žmonės nesusiprato, kad jau keletą metų galima dirbti kompiuteriu/internetu vietinėse bei tarptautinėse rinkose iš namų arba Palangos pliaže, arba ant žolės Nemuno saloje. Pagal konkursinę produkciją nesimato, kas ir ką užsakė. Tikras „BELEKO“ ar vadinamosios „Idėjų laisvės“ triumfas.

Esant daugybei nepanaudoto ploto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje kultūrinių, administracinių ir gyvenamųjų infrastruktūrų iškėlimas į tarsi staiga atsiradusią salą būtų žalingas. Vyriausioji šalies apskaitininkė Ingrida sako, kad 2010 metais neturėtume pradėti nė vieno investicinio projekto. Vietinė savivaldybė irgi džiaugsis galėdama išvengti zuokinio mąstelio apyvartų.

Tačiau įdomu pasvarstyt, sako konkurso organizatoriai ir dalyviai, kaip ten būtų XXII amžiuje, jei tokios galimybės atsirastų. Taip esą kultivuojamas nepriklausomas kūrybinis protas.

Tai panašu į didžiai kultūringą idėjų puotą ir taip graudžiai gražu, kad net atsirado rėmėjų sudariusių 50 tūkst. premijinį fondą. Tai taip pat yra panašu į nors ir  savitikslę, tačiau teisėtą ekonominę veiklą griežtai reglamentuojamą LR įstatymais: viešojo pirkimo procedūra, vokų atplėšimas, visuomenės informavimas,  recenzija, komisija, premija, užmarštis.

Kitoms kūrėjų grupėms tokie savišvietos vakarai taip dosniai nefinansuojami. Elektrikai ir dažytojai taip pat galėtų rengti XXII amžiaus idėjų konkursus savo srityse, o premijas gauti jau šiandien.

Vienas atsakymas į “Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?”

  1. visiskai pritariu. neitiketina, kaip ta pati galvojau visa si konkurso sarsalo laikotarpi: urbanizuoti reikia “urbanistines“ vietas, kuriose dabar (kaune) ziojeja skyles, griuvesiai, pastatai vaiduokliai, garazai ir sandeliai, o ne zaliasias/viesasias/kulturines zonas. kvieciu prisijungt prie musu burelio ir realizuoti protinga misija 2011 m. pradzioje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s