Suglebusios ARKOS projektas pavyko

Liambda Vamzdžio projektas labai sėkmingas. Skandalas pavyko, žmonės diskutuoja, spauda rašo, aiškėja pozicijos, terminai, kyla teorinės kultūros lygis. Tai sociologinis projektas, mažai ką bendro turintis su menu. Bjaurumu išdeginti MUSYSE potencialiai tūnančią miesčionišką vidutinybę – štai projekto paskirtis. Jei JUSYSE pastaroji netūno – tai jau jūsų problema, pabūkite nukentėjęs visuomenės labui. Prieš bjaurumą protestuojantys susivieniję tokie nukentėję asmenys, – visų socialinių klasių, įvairaus išsilavinimo, – automatiškai tampa liaudimi arba TAUTA. O iš liaudies MŪSUOSE priimta tyčiotis, arnia?

Apie kūrybos porūšius. Ir dailininkai, ir bjaurybynikai – abi grupės yra kūrėjai. Kartais šios grupės viena kitą demagogiškai vadina griovėjais ir pasitelkia tam purvasklaidą. Bjaurybininkų duonelė nėra lengvesnė nei dailininkų. Dailininkui visuomet gresia pavojus persaldinti savo kūrinėlį. Apie tai dailininkai profesionalai žino – tai nuolat dėstoma iki 13 metų trunkančio profesinio lavinimo metu, nuolat diskutuojama tarp kolegų. Perdėm ciniški publikos skonio pataikūnai tampa menininkų bendruomenės atstumtaisiais – taip jau būdavo ir XVIII – XX amžiuose (G. Dore, S. Dali).

Už persūdymą ar kitokį persistengimą bjaurybininkai vien giriami. Atrodo, kad bet koks išėjimas už ribų yra bjaurybininkų savitikslė siekiamybė. Pasišnekėjus su bjaurybininkais meno ar buities temomis atsiskleidžia, kad dažniausiai jie yra ne mažiau riboti miesčionys nei jų pacientai, o institucinalizuotos bjaurybininkų organizacijos suteikia dar mažiau kūrybinės raiškos laisvių nei  klasikinės orientacijos sankloda. Lietuvos dailės padangė tapo totalitariškai pilkesnė palyginti su 1985m.

Ribų peržengimo naujovių siekimas turi savo kainą – tenka atsisakyti kultūros, kultūros paveldo, harmonijos su aplinka ir visuomene. Kairiosios pakraipos mąstytojų (vakarų – nuo XIX a. vidurio iki sovietų ir 20 metų po sovietų, taip pat ir sovietiniu 1941-1991 m. laikotarpiu) pastangomis kūrėjo kaip revoliucingo individo įvaizdis paverstas standartiniu.

Profesinio (amato) nuopolio laikais (nuo XX a.) bjaurybininkai iškarto tampa šventaisiais. Skurdžius profesinius bjaurybininkų įgūdžius skystomis masinės psichologijos, psichiatrijos, demokratinės demagogijos skraistėmis pridengusios kuratorės verčia Apaštalais. APAŠTALAVIMAS yra sovietiniais metais įteisinta menininko būsena, taip pat būdinga komunistuojančioms XX a. kairuoliškų vakarų intelektualų bendruomenėms, kurių propaganda geriausia prigijo mūsų krantinėse, mat skirtingai nuo „akademistinių“ sovietų, vakarų kraštų kairuoliai marksizmo pakalnutėmis dangstė tinginystę, sukėlusią visų rūšių amato, ne tik dailės, profesinę bei etinę degradaciją.

Modernybę apaštalaujantys konceptualistai dažniausiai tėra mažaraščiai tinginiai nesibodintys save priskirti „elitui“. Jų produkcija geriausiu atveju yra kvailybės artefaktai, o blogiausiu – bjaurybės ribų ieškojimai. Abiem atvejais likę nesuprasti, šie fluxososai demagogiškai teigia, kad nesupratimas tėra dar vienas jų elitiškumo įrodymas.

Žinoma, kvailybės, bjaurybės ir beprasmio exhibicionizmo suvokti neįmanoma. Patarlė „durnumui ribų nėra“ tikrai ne nauja.  Fluxososų artefaktų nesuvokia ne tik mažaraštės olialios, konservatyvūs intelektualai, bet ir kiti tokie pat fluxsososai. Tačiau fluxososas fluxososą užuodžia pagal malonų sukčiavimo kvapelį. Visuomenės mulkinimas ar įžeidinėjimas už jos pačios pinigus, ypač už valstybės biudžeto pinigus, fluxososams sukelia malonią vienybės eiforiją, net jei nevisai supranta ką čia kolega iškrėtė.

Be abejo „Arkos“ projektas pavyko. Moralas čia yra ekvivalentiškas komedijinio fantastikos rašytojo Harry Harrison herojaus „Plieninės žiurkės“ sakomam pamokymui apie bankų plėšimo naudą visuomenei: „Idividas (plėšikas) praturtėja ir paleidžia tuos pinigus cirkuliuoti atgal į ekonomiką, policija ieško ir gaudo, TV rodo, laikraščiai rašo, žmonės skaito – visi turi ką veikti, o ir draudimas kompensuoja nuostolius“.

Analogiškos moralės požiūriu, įvyko visokeriopai naudingas visuomenei spektaklis vertas jam skirtų pinigų. Dabar jau galima tas dekoracijas išardyti, o autorių apdovanoti: pinigais, galbūt auksiniais svogūnais ir būtinai žemės sklypu po kita jo skulptūra Kaune „Kabanti akmenų kekė“, su sąlyga, kad ten gyvens. Ateities kartų atminimui siūlau pagaminti sumažintą Arkos modelį pvz.10 cm dydžio.

urban_urban

Nors man asmeniškai patinka parūdiję metalo paviršiai, nuolat tuo mėgautis negalėčiau. Dėl neaukštos savo moralės apgailestauju ir viliuosi, kad ji išliks tik popieriuje.

Siūlau papildyti ant ŠMC sienos esantį lozungą „Kiekvienas yra menininkas ir t.t….“ dar vienu: „Ne kiekvienas menininkas yra dailininkas“.

Dar siūlau papildyti Nacionalinės premijos reglamentą, kad ši galėtų būti teikiama ir bjaurybininkams.

Atviras lieka nuostolių kompensavimo klausimas. Visuomenė patyrė moralinę žalą ne tik dėl bjaurasties akivaizdos, bet ir buvo įžeidžiai vadinama „konservatyviais“, „paprastais“, „runkeliais“. Sunkiame tapimo Tauta kelyje  viešųjų erdvių bei estetikos vertybių teorinio pagrindimo procese bjaurastį neigianti pažangioji visuomenė paniekinamai buvo vadinama „liaudimi“, o mažaraščiai primityviai sukčiaujantys demagogai bei mistifikatoriai – „elitu“.

Jei „Suglebusi arka“ iš karto būtų pagaminta 10 cm dydžio, nuostoliai visuomenei būtų mažesni.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s