Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

inkaras3 Lietuviai nekenčia vandens kaip velnias kryžiaus. Žinoma, daugumas pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, ant lieptelio kojas nukorus pasėdėti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Prieš metus dirbau Balse. lt, tai redakcija užsakė man tokį kontrolinį straipsnį: Prašyk kaip gerai būtų baržose Neryje gyventi. 2 mėnesius išsisukinėjau, galiausiai pateikiau tokią preambulę kaip išdėstyta žemiau. Kadangi vis bruzda ši milijardų verta idėja ir „Kauno diena“ šiandien kviečia balsuoti už upių civilizavimą, kaip vieną trijų geriausių miesto grąžinimo idėjų,  – tai ir kartoju:

Geografija

Sunkiai aptinkamas (gal slepiamas?) mūsų teritorinių vandenų žemėlapis rodo, kad turime tokį nedidėlį trikampėlį apie 90x90x90 km vandens ties mūsų vakarine siena. Lietuviams nereikia jūros. Latvių ir Kalinino rusų teritoriniai vandenys yra platėjančios trapecijos formos.

Tautosaka

„Eglė žalčių karalienė“ – labai baisi istorija. „Jūratė ir Kastytis“ – taip pat baisi. Dainų tamsūs Dunojėliai – niūrųs karo negandų atšvaitai.  Kas parašė „Paskenduolė“?

Įstatymdavystė

Lietuvių vandens pomėgius geriausiai išreiškia aplinkosaugos tarnautojų suformuluotos nuostatos, kurios draudžia bet kokias statybas prie vandens – pajūryje, paupyje, paežerėje. Tradicijas žinantys istorikai paveldosaugininkai gali patvirtinti, kad tokių statinių prie vandens nebūta, išskyrus gal Trakų pilį ir neolito laikų kaimelius ant kuolų pelkėse.

Visokių pažeidėjų neteisėti bandymai „įsavinti“ pakrantes ir vandenis pagal matytus Italijos, Prancūzijos ar JAV pavyzdžius nepakeis įstatymu įteisintos  ir įstaigų perekšlių godojamos tradicijos. Lietuvio vandens pamėgimas kitoks nei Venecijos, Kopenhagos, Briugės ar Amsterdamo gyventojų.

Sausumos kelių motelio „brolis“  botelis Preiloje teismų ir teisuolių suplėšytas į gabalus.  Pac Adamkus pažiūrėjęs sakė griaut. (Aš esu kitokios nuomonės).

Užsieniai

Amsterdame yra virš 3000 namų ant vandens. Tai įvairiausio amžiaus įvairiausių rūšių gyvenamieji laiveliai, baržos, barkasai, tjalkai. Dabar pradėtas statyti naujas Amsterdamo kvartalas, kuriame bus 12 000 plaukiojančių namų. Britanijoje baržose gyvena ir tūkstančiai britų bei škotų, nepaisant drungno klimato.

Vietiniai vandens kelių civilizavimo pasiekimai

Puikiosios Nemuno ir Neries krantinės Kaune ir Vilniuje tuščios. Lietuvoje visų plaukiančių buities įrenginių yra po vieną. Vienintelis plaukiojantis restoranas Kaune – kiniečių maisto barža, o restoranas „Medūza“ buvo nesmarkiai lankomas ir nuskendo. Vienintelis plaukiojantis būstas yra Palangoje.

Vilniuje prie Karaliaus Mindaugo tilto šiltu metų laiku stovi vienas retai naudojamas garlaivis.  Klaipėdoje ir Kaune architektų suprojektuota miesto – gyvenamo uosto vizija netapo kūnu. Vilniui nepavyksta prisijaukinti Neries, Kaunui – Nemuno. Kaip mano gerbiamas Audrys Karalius beverktų, kad prie vandens gyventi yra gėris, nacionalinio charakterio ir tradicijų pakeisti nepavyks.

Neries vandens turizmo parko maršrutai ir infrastruktūra nuo Vingio parko iki Verkių rūmų seniai suprojektuoti, tačiau tik ankstesnis „neprilygstamasis“ Vilniaus meras greta kitų savo keistenybių sugebėjo „įprievartauti“ Malibu pliažą su palmėmis (spalio mėnesį) greta Baltojo tilto.

Asmeninė praktika

Aš gyvenau ant Vilnelės kranto  5 metus ir džiaugiuosi gyvas iš ten ištrūkęs. Elgiausi kaip tikras kartoninis naujasis lietuvis iš architektūrinės vizualizacijos, toks socialiai atsakingas naujažmogis, taigi kiekviena diena buvo kova ir žygdarbis. Štai čia:

paupio4501

Man nedrąsu Lietuvoje prie krantinės parkuoti savo plaukiojantį „De Luxe“ klasės kabinetinio rojalio kokybės antikvarinį gyvenamąjį butuką. Čia ne klimatas lemia. Anglijoje ar Amsterdame orai ir agresyvūs girtuokliai tokie patys.

Ką daryti?

„Užcementuoti“. Grąžinti vandens keliams transportinę funkciją. Virš upių einančiomis estakadomis paleisti automobilių transporto srautus.

Gražinti Vilnelę į seną vagą per dabartinę Katedros aikštę. Paleisti transportą nuo Maironio/Rusų sankryžos dabartine Vilnelės vaga.

Siekiamas rezultatas

Išnyksta trasporto kamščiai; pagerėja ekologinė aplinka; išgelbėta Onos bažnyčia.

2 atsakymai į “Liaukitės gręžti miestus į upes.”

  1. O jums patinka tokia situacija: metų metais eini vieškeliu prie ežero pasimaudyti ir štai vieną dieną tau kelią pastoja pikti šunys, šlagbaumas skersai kelio ir užrašas “Stok. Privati nuosavybė“. Tai kas yra tie, kurie man užtvėrė kelią – tie reti Lietuvos vandens mylėtojai, o aš tik ta, kuri ateina išreikšti vandeniui savotišką meilę – tik kojų pamirkyti? O kiek prie jūros tokių vietų, ypač Karklėje?

  2. Nepatinka, kaip ir visos šios ašarų pakalnės tuštybės bei kvailybės. Tai neišsprendžiama problema, kurį ir toliau aštrės. Nelaimės nei „Žalieji Komunistai“, nei šventos konstitucijos (privačios nuosavybės) gynėjai, nei asmeninėmis jėgomis at/sukurtos gamtos puoselėtojai. Skirtingų interesų grupės tolsta vieni nuo kitų: Žalieji Komunistai progresuojančiai gyvulėja (vis labiau teršia ir triukšmauja), Asmeniniai Gamtininkai vis labiau nuožmėja gindamiesi (ir savo praktikos pagrindu žinau, kad 100001 kartą tariama frazė „malonėkite, prašau, nelaužykite, neterškite, išsineškite savo daiktus (šiukšles, išėdas, nuorūkas, butelius, išmatas) ištariama vis mažiau ir mažiau maloniai – nebėr jėgų.
    Ir kitoje geografijoje mačiau: man žinomas kaip linksmas ir gero būdo, neparastai atsparios psichikos ir inteligentiškas žmogus pamišusiai rėkė ant keletą akacijų ant jo atkurtos Dubingių ežero akrantės nulaužusių paprastų vien atsipalaiduoti su bumčiku ir šašlais tenorėjusių jaunuolių. Nenuostabu, kad net ir poetiškos išvaidos jaunuolė Nr. 100002 su šuneliu artėjanti prie ką tik atsodinto sklypelio bus sutikta niūresniu žvilgsniu nei analogiška būtybė Nr. 102.
    Manau, kad ir konstitucijos šventumo dabokliai yra nepajėgūs išnarplioti šio reikalo dėl progresuojančios kompetencijos stokos. Kompetencijos entropijos institucijose ir moralinės erozijos visuomenėje derinys – mirtinas kokteiliukas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s