Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.“

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų. 

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje tegali sakyti: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū“ ir pan. Tai gimininga rusų literatūros herojaus Gerasimo ir MuMu pokalbiui (Tragiška istorija – senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, sovietmečio ar kitokios priespaudos suformuoto lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

Su šiuo visiškai sutinka gerbiamas V. Jauniškis  – tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, straispnyje „Gameover“: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui“.