Vilniaus miestovaizdis 2

Publikuota: žurnalas „Archiforma“ 2005, Nr. 1/2
Augustas RAMONAS, dailininkas (miestovaizdinkas)

MIESTOVAIZDŽIAI IR ARCHITEKTŪRINIAI STILIAI

Vilniaus miesto vaizdų yra daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestelėnų grupės – valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų – geografinis žiūros taškas ar metų laikai. Vilniaus miestas išgyvena eilinį statybų karštligės laikotarpį, todėl spaudoje kaip niekuomet gausu apmąstymų apie architektūrą apskritai ir Vilniaus vaizdus konkrečiai. Susikalbėti nelengva, bet bandyti būtina.

Keletą metų piešiau Vilniaus senamiestį ir jo panoramas, o pardavęs visą sukurtą produkciją, tapau eiliniu, gal kiek padidėjusio reiklumo, architektūros vartotoju – promenadų vaikštinėtoju, lauko kavinių sėdėtoju, panoramų stebėtoju (dabar, liepos viduryje, medžiai ir krūmai galutinai visas panoramas užgožė, nėra čia jokios landšafto priežiūros, parkų bei skverų apželdinimo kultūros). Vilniaus planas, – skirtingai nei Rygos, ar Kauno, ar kitų Europos didmiesčių lygumose esantys stačiakampiai, – nepaprastai sudėtingas.

Senamiesčio gatvėse, ieškodamas tobulų miesto peizažo kompozicijų, radau tik apie 10 auksinių vietelių, kuriose tobulai tarpusavyje dera keleto bažnyčių, rūmų, gyvenamųjų pastatų ansambliai. Tik pasistiebus ir bemaž išsinarinus kaklą, pavykdavo „suvesti” pernelyg aštrias artimiausių pastatų karnizų perspektyvos įstrižaines į paveikslui tinkamą, daugmaž feng-šui keleto senamiesčio pastatų kompoziciją. Vienas iš miestovaizdžio dailės amato receptų yra „levitacija“: pvz. jei nugara atsiremsite į Bazilijonų vartų kairiąją koloną ir vaizduotėje arba kopėčiomis pakilsite nors 1,5 m į viršų, aukščiau galvos, tuomet Šv. Kazimiero bokštas atsiskleis visu puikumu. Žr. iliustraciją. Analogiškai reikėtų pakilti Šv. Ignoto gatvėje sustojus ties beveik renesansine technikos biblioteka ir žvelgti į Dominikonų bažnyčią. Beje, pakilus į 33 Europos dangoraižio aukštą, Novotel viešbutis atrodo kaip čia buvęs, tuo tarpu niūrus šumerų-chaldėjų zikuratas VAOBT atrodo keistai.

Feel Harmony Place

Feel Harmony Place, Vilnius 1998

Fotografai miestovaizdininkai panoramas „ima“ platesniu, kampu, o aukštingumo teoretikai architektai-urbanistai į Vilnių žiūri dar iš toliau, nei Bekešo kalnas, – nuo Pavilnio, Aukštųjų Panerių ar Baltupių kalvų. Šis mastelis man atrodo daugiau nei šiek tiek ufonautiškas, tačiau čia jau ne mano, lokalinių gyvųjų erdvių kompozitoriaus, kompetencija. Pilietinio (Vilniaus pilies piliečio) smalsumo genamas, esu užsirašęs į eilę skrydžiui oro balionu. Daugumai miesto svečių miestas yra baroko architektūros perlas, tačiau aš visuomet ieškojau gal būt mistinio renesansinio karkaso, kuris, tikiu – yra. Nesugebėjau prisiversti vaizduoti Vilniaus kalvose išsibarsčiusių naujųjų miegamųjų mikrorajonų stačiakampių pastatų dėžučių, o ir retas kuris dailininkas prisiverstų.

Tarp paminėtų interesų grupių, kurioms šiandien rūpi Vilniaus miestovaizdis, deja dailininkų nėbėra. Po 7-9 XX a. dešimtmečiais miesto vizijas kūrusių dailės korifėjų: A. Stasiulevičiaus, R. Gibavičiaus, R.Filstovičiaus, kiti dailininkai „paliko“ miestą ir ėmėsi foto-video meno, instaliacijų, senų televizorių ar kareiviškų batų dėliojimo į krūvas, masinio psihologinio poveikio visuomenei bei kitos visuomeninės veiklos. Ko gero, tai negrįžtamas procesas. Dailininkams architektūra neberūpi.

Senovėje architektai ir dailininkai nebuvo taip nutolę. Labiau kaip dailininkas išgarsėjęs Albrechtas Diureris XVI a. sukūrė urbanistinį „Idealaus miesto“ projektą, Mikelandželo ir Lorenzo Bernini projektavo ir statė nuostabius pastatus Florencijoje, Romoje, etc. Dabar architektų ir dailinkų gildijos yra galutinai atsiskyrusios. Etatinės Vilniaus miesto teritorijų estetikos skyriaus dailininkės bederina tik iškabų, iškabėlių ir architektūros paminklų naktinio apšvietimo reikalus. Senamiesčio apsaugos reglamentą kuria istorikai ir architektai paveldininkai. Grafines projektų vizualizacijas šiandien gamina ne dailininkai, o kompiuterijos specialistai, įtaigiai apgaunantys ne tik būsimuosius pirkėjus, bet ir pačius šiuolaikinės architektūros korifėjus.

Nuo didžiojo atšilimo 7 dešimtmetyje, Lietuvoje įsigalėjo amerikiečių ir skandinavų architektūros estetika. Buvo pakartoti identiški amerikoniškiems statiniams stiklinio cilindro pavidalo restoranas Palangoje ir AT (seimo) rūmai Vilniuje. Pigesnės M. van der Rohe, Louis Kahn‘o ir ypač Alvar Aalto versijos geriausiai prigijo mūsų geografinėje platumoje. Ši kryptis kažkodėl vis dar siejama su individualumo sąvoka. Humaniškos ir stilingos F. L. Wright‘o, Ch. R. Mackintosh‘o, M. Jamasaki, ar Kenzo Tange architektūros estetikos kryptys čia, deja per brangios. XX-XXI aa. sandūros lietuviško namo estetikos etalonu tapo kubas su langu viename kampe ir durimis kitame kampe. Tai tarsi konsensusas tarp pradedančių pasiklysti individualizmo labirintuose architektų bei užsakovų, trokštančių, kad jų būstas būtų panašus į viešojo maitinimo įstaigą, diskoteką, šiltnamius arba gamyklos sandėlius. Pastarųjų dienų Lietuvos architektūroje galutinai įsigalėjo skandinaviški ritmai. Matyt, dėl to, kad, ekonominio progreso požiūriu turėtume būti ten, kur suomiai dabar yra, jei ne okupacija.

Vakarų civilizacijos miestų architektūroje istorizmo paveldas milžiniškas, nors neretai įdiegtas senesnio paveldo sąskaita. XIX a. viduryje Paryžiaus senamiesčio rezginį perskrodė platūs bulvarai, o Vienos centrinė dalis tiesiog buvo nugriauta ir perstatyta iš naujo pagal to meto konceptualiai pagrįstas estetines-socialines sampratas: operos teatras turi būti barokinis, universitetas – renesansinis, rotušė – gotikinė, o parlamentas – klasicistinis. Istorizmas gyvavo ilgai ir vaisingai, buvo išaukštintas, išliko tautos atmintyje kaip „ponų“ kultūra, o vėliau paniekintas. Modernios architektūros istorija prasidėjo nuo istorizmo neigimo ir ligi šiol tuo neigimu minta.

Deja, architektų dailinis ir meno istorijos pažinimo išsilavinimas yra stebėtinai skurdus, nors ir pranoksta daugumos spaudoje pasisakančių valdininkų, statytojų, juristų ar žurnalistų išsilavinimą. Dailininkų ir menotyrininkų apleisti architektai patys tapo pastatų fasadų estetikos stilistais, interjerų dekoratoriais, architektūros literatais eseistais, civilizacijos ir meno filosofais. Šiandien menų motina architektūra tapo panaši į savo vaikus ryjantį tėvą Chromą. (Eilinis atvirkštinės kompetencijos piramidės pavyzdys). Į rekonstrukcino pobūdžio atkuriamuosius darbus šiuolaikiniai Lietuvos archimąstytojai žiūri pašaipiai ir, kaip kad dailinkai darė prieš gerą šimtmetį, vis agituoja už stiliaus individualumą. Vilniaus miesto statybų bumą spaudoje apibūdinantis VGTU architektūros docentas klaidina skaitytojus, o ko gero ir savo jaunųjų architektūros studentų auditoriją, senamiesčio Barbakano apartamentų kompleksą vadindamas „Disneilandu“. Tai nėra vien tik docento išsilavinimo spraga painiojant neo ir retro stilius, bet ir XX a. pradžią siekiančios vis dar gajos XX a. pradžios revoliucionieriškos neapykantos istorizmui bei muziejinei kultūrai tradicijos išraiška.

Viena jaunųjų architektų grupė atstatomus Valdovų rūmus pašaipiai pakrikštijo „Šernų muziejumi“, o Barbakano apartamentų kompleksą iš vis nepelnytai prakeikė. Katedros aikštės telegrafo pastato (būsimo „Kempinski“) aštriai nupjautos šoninės briaunos nedrįstama užbaigti (kompetencijos nepakanka), “suapvalinti“ tuo pačiu stiliumi – vietoj to, siūloma maskuotis taip mėgstamų ligotų liepų brūzgynais, blogiausiu atveju mažesniu priestatėliu.

Į žaizdotą senamiesčio struktūrą prikaišiota melagingai vadinamų originaliais konformistinių hibridų, (Sveikatos ministerija Vilniaus/Islandijos gatvių kampe, Karo ministerija Šv. Ignoto /Totorių gatvių kampe). Bjauriausias pastatas tarp Rotušės ir Katedros yra visai ne imitacinis Nr. 10 Didžiojoje, o Pilies gatvėje paštininkams pastatytas gyvenamasis gremėzdas su blusų turgumi. Tai liūdni trumpalaikės archiindividualizmo šlovės paminklai.

Gal todėl Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių rytų Europoje, kad jame palikta daugybė nefunkcionalių aikščių ir skverų. Štai Vokiečių gatvėje susiformavo natūralus, nors ir specifinis, gyvybingumu pulsuojantis socialinės traukos centras, kurį sunaikintų nebent istorinio teisingumo lozungais aklai besivadovaujantys senovės atstatymo dūsautojai. Gedimino/Zuoko prospektas dabar, atrodo, įtinka visiems naudotojams. O pro Katedros, Rūdininkų, Lukiškių aikštes einantys piliečiai, praeikite greičiau, nesustokite – tai tik atkarpa tarp hipermarketo ir gyvenamosios batų dėžutės. Čia draudžiami bet kokie socialinės gyvasties atributai: kavinės, šachmatinės, kioskai ir pan.

Miesto urbanistinių erdvių vartojimo tradicijų atsiradimui pasirodo reikia daugiau, nei 15 nepriklausomybės metų. Beje, vasaros lauko kavinių ne daugėja, o mažėja.

Susiformavo trys žalingi Vilniaus miestovaizdį lemiantys teoretinės minties srautai: 1. Avangardistai-bauhauzininkai taip ir tyko įgremėzdinti beveik šimto metų senumo nevietines naujienas padabintas P. Mondriano fasadinėmis stilizacijomis, greta renesanso, baroko ar klasicizmo paminklų; 2. Etatiniai paveldosauginikai smaugia bet kokią gyvo miesto pulso aprašką; 3. Tarp šių priešininkų arbitrais veikiantys, egzotikos išsiilgę vakarų ekspertai spekuliuoja karų, gaisrų ir nepriteklių išretinto Vilniaus senamiesčio „autentiškumu“ ir stumia mus į nustekentos Havanos Buena Vista kategoriją. Visi šie požiūriai Vilniaus senamiesčio atžvilgiu yra pragaištingi ir pilietiškai nesąžiningi.

Tuo tarpu britai nesivargina skirstyti architektūros stilių į kontinento periferijose įprastus renesanso, baroko ar rokoko laikotarpius. Stilius jie seikėja karalių vardais, o individualius namus ir užmiesčio rezidencijas ir šiandien be gėdos jausmo stato Tiudorų, Onos, Jurgio ar Viktorijos stiliais. Iki įsigalint paveldo likučių status quo marinuojantiems paveldosaugininkams vokiečiai spėjo atstatyti Drezdeno rūmus, o lenkai – Vavelį ir Malborką.

Kažkur vakaruose, prieš 30 metų prasidėjo postmodernybės laikotapis: individualumas nustojo būti vertybe, kultūra tapo labiau polimorfiška ir demokratiška. Atskirose, bet greta ir vienu laiku koegzistuojančiose tolygaus vertingumo terpėse multikultūrinis bei architektūrinis paveldas, futurizmas ir buena vista sugyvena taikiai. Tolerancijos, kompromiso ir konformizmo diplomatija yra vakarų postmodernybės atributai. Mes vėl atsiliekame.

Siūlau architektūros senienas sekti ne mažiau aršiai, kaip ir naujienas. Teorinės prielaidos senamiestyje statyti senamiestį, o naujamiestyje – naujamiestį realios, nepaisant feljetoniškų teiginių bei bendro straipsnio ritmo.

Vienas atsakymas į “Vilniaus miestovaizdis 2”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s